Paklausiau, ar tai metafora ir koks jos kontekstas. Ne, atsakė ji. Tai psichologinė kategorija.
Taigi kiekvienas mūsų turime du šešėlius. Pirmasis tai fizinio mūsų kūno kontūras, kuris išryškėja, kai stovime prieš šviesą. Antrasis apie kurį ir buvo užsiminta tai kiekvieno mūsų savirealizacijos galimybė, kuri buvo užmiršta ar pastumta į šoną dėl kokių nors ketinimų profesijos, gyvenimo būdo pasirinkimo, išskaičiavimo. Šešėlis tai mūsų gebėjimai, galintys virsti pomėgiais ar net darbu, kurio mes kažkada atsisakėme.
Ir mano pašnekovė kalbą apie studento šešėlį tada pratęsė: Pajutau, kad jau kalbuosi su menininku, o ne žurnalistu. Su antruoju aš ne oponentu, ne atsvara, o tiesiog paliktu ir užmirštu, galbūt net sąmoningai užslopintu pašaukimu.
Kada nors tas žmogus atsigręš į savo šešėlį, gal tada, kai atsistos prieš ypatingą šviesą vidinę ar krentančią iš kitur. Tada jie ir susivienys žmogus bei jo šešėlis, ir bus lengviau suvokti, kas yra gyvenimo pilnatvė, kokių tikslų iš tikrųjų norėta siekti, ką daryti. Bet pabijota ar neįsiklausyta. O gal tiesiog tam suvokimui dar nebuvo atėjęs laikas?
Šis paaiškinimas padeda suvokti kai kuriuos mūsų poelgius. Ir nebestebina močiutė, kuri, sulaukusi garbaus amžiaus, nuėjo į parduotuvę, nusipirko drobės, dažų ir ėmė tapyti. Daugelio moterų pamėgtas dekupažas ar piešimas ant šilko taip pat yra šito šešėlio poveikio rezultatas.
Mūsų gebėjimai ir kūrybos pomėgiai dažnai net neprabunda visą gyvenimą na, nebent su pirmosios meilės įkvėpimu parašytu eilėraščiu, piešiniu mamai kokios nors šventės proga ar repeticijomis prieš veidrodį, kai mus veja vienintelė svajonė išeiti į sceną ir visus nors minutei priversti sulaikyti kvapą...
Ta iš mūsų praeities atėjusia nerealizuota iliuzija šiandien sėkmingai naudojasi įvairių konkursų, pramoginių laidų kūrėjai, masinio meno puoselėtojai ir pardavėjai. Dvi, trys ar keturios minutės šlovės... Kad nugalėtum. O gal taptum pajuokos objektu? Mūsų šešėlis negarantuoja visuotinio pripažinimo. Tik pačių jaučiamą pilnatvę.
Ir vis tik tai yra gerai. Ne vien tik kaip mūsų socializacijos apraiška, ne, įgyvendinę tą nerealizuotą siekį, mes įgyjame slaptą vietelę, kuri nepasiekiama kasdienybės negandoms, rūpesčiams, erzeliui ir susipriešinimui. Tas mūsų šešėlis yra nepriklausomas nuo daugelio dalykų aplinkos pokyčių, darbo sąlygų, artimųjų nenuotaikų. Priešingai jis yra atsvara visiems tiems dalykams, kurie mus pargriautų, o gal net sutryptų, jei nebūtume tapę tvirtesni. Nebūtume radę kitokios savo buvimo šioje žemėje prasmės.
Laimingi tie, kurie tai suvokia anksčiausiai. Nes kūrybos kančia išgrynina, išdegina, bet nesunaikina. O džiaugsmas dėl sėkmės, dėl rezultato, pagaliau dėl pripažinimo tegul ir menkiausio, yra toks didelis ir svarbus.
Pastarosios dienos man buvo dosnios atradimų. Net už du mažeikiškius galėjau pasidžiaugti jų nueitas dar vienas etapas, įveiktas dar vienas laiptelis, pasiekta dar viena pergalė.
Maloniai pavargęs, paklaustas, kaip jaučiasi po pirmojo autorinio koncerto, atsakė mano senas draugas. Maloniai pakylėta iš šito renginio grįžau ir aš.
Mano buvęs kolega Jonas antradienį pristatė savo nuotraukų albumą. Dar viena dovana Mažeikiams ir sau. Taip, tai yra labai daug matyti, jausti, gebėti visa realizuoti, o svarbiausia pasakyti sau: taip, dabar aš esu tikras. Iš tikrųjų esu.
Žmogus ir jo šešėlis pagaliau surado vienas kitą, pasakytų psichologai. Daugiau nei pusę gyvenimo ignoruotas jis pagaliau nugalėjo ir padarė žmogų laimingą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tai apskritai įvyko.
AUDRONĖ
