Respublikiniame konkurse „Metų ūkis 2009“ pienininkystės ūkio savininkams Vidai ir Raimondui Jautakiams mūsų rajone atiteko pirmoji vieta. Apie dvidešimt metų ūkininkaujantys žemališkiai sako, kad pradžia buvo sunki, bet dabar smagu matyti, kas nuveikta per tuos metus.

TRAUKĖ KAIMAS
Per du dešimtmečius pasiekta nemažai: galvijų ūkis nuo penkiolikos galvų išaugo iki šimto, įdiegti šiuolaikiški, visus reikalavimus atitinkantys pienininkystės ūkio įrengimai, įsigyta reikalinga technika.
Pradėti savarankiškai ūkininkauti buvusi Raimondo iniciatyva: elektriko specialybę turintis vyriškis nepanoro dirbti mieste, nes iš Šerkšnėnų kaimo kilusį ūkininką visą laiką traukė kaimas.
„Aš jau buvau kaimiško gyvenimo prisižiūrėjusi iš tėvų, ūkis nelabai traukė. Raimondas – gyvulėlių mylėtojas. Galėjo įsidarbinti kad ir „Mažeikių naftos“ gamykloje, bet jis sakė, kad tose dujose nedus“, – pasakojo Vida.
Kita ūkiško gyvenimo priežastis – susikūrusi jauna šeima neturėjo kur gyventi, tad ryžosi persikelti į seną, visai netoli fermos buvusią trobelę ir pradėti savarankišką gyvenimą.
„Susituokę iš pradžių gyvenome pas tėvukus, o čia parėjome užsidirbti pinigėlių“, – paaiškina Vida.

GYVENA IŠ SAVO LĖŠŲ
Į dabartinį ūkį Jautakiai persikraustė irstant kolūkiui ir čia įkurtoje bendrovėje dirbo dviese: fermoje šėrė veršelius. Kai bendrovė iširo, jauni žmonės pradėjo ūkininkauti. Sunkumų kėlė tai, kad nė vienas nebuvo žemės ūkio specialistas – iki tol nieko panašaus nebuvo dirbę.
Viską teko pradėti nuo nulio. Iš bendrovės reikėjo išsipirkti techniką, kuri buvo pati prasčiausia – įsigijo seną traktorių, sėjamąja dalijosi su kita bendrove.
„Kainos tada buvo nekokios. Susitaupėm kažkiek pinigėlių, susiruošėm pirkti traktorių, bet nuvertėjo pinigai. Kadangi traktorius jau buvo užsakytas, teko parduoti furgoną gyvulėlių. O kai reikėjo pirkti, išėjo tik du ratai“, – pirmąsias ūkininkavimo dienas prisimena Vida.
Aktyviai įvairiose žemės ūkio programose dalyvaujantys žemališkiai džiaugiasi, kad vis dar išsiverčia be paskolų – viską perka, įrengia iš savo.
„Gal ir mažiau turim, bet miegam ramiai, negalvodami, kad kurį rytą apstos antstoliai“, – šypsosi Vida.

LIETUVIAMS – KAS LIKO
Šiuo metu didžiausia ūkininkų problema – žemė. Turima aplinkui – ne jų nuosavybė, kol kas ji priklauso valstybei, tad artimiausiu metu ją žemališkiai ruošiasi pirkti. Norint plėsti ūkį, jos reikėtų ir daugiau, bet laisvos žemės plotų aplink jau lyg ir nebėra. Raimondas stebisi valdžios, kuri labiau linkusi žemę parduoti užsieniečiams, politika.
„Aplink žemes supirko danai, o mums, lietuviams, kas liko. Esą jie anksčiau parašę pareiškimus“, – situaciją komentavo ūkininkas.
Praėjusį pavasarį su išvadomis į nuosavybės teisę Jautakiai vos neprarado pusės savo turimos nuomojamos žemės. Tada būtų niekais nuėjęs visas ūkis.
„O į jį sudėta tiek vilčių, nupirkta daug gyvulių, sukišta daug investicijų. Ir dabar būtinai reikia plėsti žemės plotus – kitaip neišsiversim. Žiūrėsim, gal pavyks dėl žemės susitarti su aplinkiniais ūkininkais“, – tikisi Raimondas.
Prieš keletą metų nustojęs ūkininkauti jam savo turėtus 20 hektarų geros žemės siūlė atiduoti tėvas, bet teko atsisakyti, nes ji toli, prie Tirkšlių esančiame Spurganų kaime – kol ten nuvažiuosi, išeikvosi nemažai kuro.

ŪKININKAMS MAŽAI INFORMACIJOS
Jautakių pastebėjimu, besikuriančiais ūkininkais niekas nesirūpino. Net kelio, kuriuo dabar važinėja, niekas netvarkė – vos galėjo išvažiuoti su traktoriumi. Vida prisiminė, kai mirus kaimynui velionį į kapines teko vežti tiesiog per dirvas – kelias buvo neišvažiuojamas.
„Pasakė „išsipirkit ir tvarkykitės“. Dabar jau dvejus metus į kiemą paimti pieno atvažiuoja pienvežis. Pieno supirkėjai pareiškė, kad tai esanti mūsų problema. Kiek metų iki tol su bidonais tekdavo tampytis į centrą. Pavargdavo ir kojos, ir rankos“, – apgailestavo Vida.
Turėjo ūkininkai problemų ir dėl namų valdos įteisinimo: pagal įvairias programas vykdant projektus reikėjo daugiau pastatų, o namų valdos nepakako. Bet po truputį viskas judėjo į priekį, šiaip ne taip pasisekė viską sutvarkyti.
„Per konsultacijas žmonėms aiškinama apie pinigus, apie tai, kaip juos panaudoti, bet niekas neapšviečia, kokių gali iškilti sunkumų. Kiek dėl statybų reikia derinti su aplinkosaugininkais, aiškintis, ar užteks namų valdos – niekas apie tai nepasako, tad įgyvendinant projektus žmonėms kyla visokiausių problemų“, – piktinosi Raimondas.
Daug vargti ūkininkams reikėjo, ir kol pastatė rezervuarą – patiems statyti neleido, reikėjo samdyti statybinę organizaciją.
Perkant techniką pagal žemės ūkio programas irgi daug brangiau išeina: prisideda įvairiausi papildomi mokesčiai.

PIKTINASI GAMTOS TERŠĖJAIS
Raimondas savo ūkį vadina pusiau ekologiniu, didelių primilžių nesiekia ir jokių papildomų priemonių pieningumui padidinti nenaudoja. Jis piktinasi tais, kurie, norėdami išsilaikyti, ūkyje naudoja daug trąšų, įvairiausios chemijos, nuo kurios kenčia patys žmonės, gamta ir gyvūnai.
Ne kartą žemališkiui yra tekę matyti, kaip javų laukas nupurškiamas chemikalais, o po savaitės ar dviejų jau pradedama kulti.
„Dėl tokio užterštumo Danijoje jau nei varlių, nei gandrų nelikę – greitai taip bus ir čia. O pas mus dar gervės atskrenda – netrukus išnyks ir jos. Prisilesę su chemikalais grūdų, krenta ir kirai. Iš kur žmonėms tos alergijos, įvairios ligos? Net vaikai serga. Mes stengiamės vartoti sveikesnį maistą, bet juk ne viską pasigaminsi pats – tenka pirkti ir iš parduotuvės“, – samprotauja Raimondas.
Žemališkiai sako, kad nuo pat savo ūkininkavimo pradžios yra ištikimi „Pieno žvaigždėms“ – pieną parduoda tik šiai bendrovei. Dėl pieno kokybės didesnių nesklandumų nekyla, tiesa, šiokių tokių nesusipratimų kartais pasitaiko.
„Kurį laiką pieno supirkimo kainos yra stabilios. Buvo planuojama jas mažinti, paskui sužinojome, kad nebemažins, bet po vieno tyrimo nustatyta, kad piene yra bakterijų. Dėl to už pieną gavome mažiau – kažkam kažkas, matyt, atsipirko. Ir kaip nustebome, kai po kito tyrimo piene nebebuvo jokių bakterijų. Jokių inhibitorių nenaudoju, pieno linijos naujos, tai iš kur tos bakterijos gali atsirasti?“ – pečiais gūžčiojo Vida.

PADEDA VAIKAI
Šiuo metu ūkininkai padėjėjų nesamdo, nors buvo laikas, kai pas juos dirbo melžėja. Dabar apsidirba dviese, prireikus tėvams padeda sugrįžtanti trečiame kurse ekonomiką Kaune studijuojanti dukra Raimonda, dvyliktoje klasėje besimokantis Artūras.
Ar vaikai savo gyvenimą susies su ūkininkavimu, pora spėlioti nesiryžta, o kol kas darbų nesiskirsto – eina dirbti visi kartu.
„Atsikeli iš ryto ketvirtą ir pirmyn – ar bandos parvaryti, ar karvių melžti. Atidirbai, kas priklauso, ir esi laisvas. Bet kad kur ilgiau būtume išvažiavę, tokių dalykų neatmenu“, – prisipažįsta Raimondas.
Kai į Vilnių važiavo atsiimti apdovanojimų, ūkį paliko vaikams – jiems karves pamelžti reikėjo du kartus. Susitvarkė puikiai.
„Sostinėje labai patiko. Smagu buvo, prasiblaškėme, žemės ūkio ministrui spaudėme ranką. Parsivežėm dovanų. Sau jokios naudos neieškojome“, – išvyka džiaugėsi Vida ir Raimondas.
O kalbos, esą dabar pasisamdyti pagalbininkų neįmanoma, Raimondo įsitikinimu, esančios nesąmonė. Taip sako tie, kurie nori, kad žmonės dirbtų daug ir už dyką.
„Normaliai mokėk, viską įformink oficialiai, neversk dirbti viršvalandžių, duok poilsio dienų, ir norinčių bus daug. Galiu pasamdyti nors ir dešimt melžėjų ar kitokių pagalbininkų“, – tikino ūkininkas.

ŪKININKAUS IR TOLIAU
Vida prasitaria, kad vieną žmogų vis dėlto samdo – buhalterę. Anksčiau dokumentaciją tvarkė patys, bet dabar jos tiek padaugėjo, kad tektų dirbti naktimis.
Ūkininkai nori turėti laiko ir sau: reikia apsikuopti namuose, kieme, susitvarkyti aplinką, apsiskalbti, paruošti valgį, nueiti pagrybauti, pauogauti, nuvažiuoti į parduotuves, šiaip yra visokių reikalų. Pavasarį prisideda daržai, šiltnamis, sodas, gėlynai.
„Aplinka turi būti graži – medeliai, vejos ir panašiai. Nenorime būti kokie „bomžai“, norime, kad aplinka džiugintų. Jei aš gyvenu kaime, noriu džiaugtis juo, o ne dilgėlynu“, – kalbėjo Vida.
Patys susitvarkė ir gyvenamąjį namą, pristatė priestatą.
„Senajai trobai tikėjausi pakeisti stogą, bet pamačiau, kad supuvęs visas namas. Teko labai greitai jį griauti ir perstatyti. Buvo rugsėjis, šalta, tai susitvarkiau per mėnesį“, – pasakoja Raimondas.
Ūkininkauti žemališkiai ruošiasi ir toliau.
„Skinti pomidorų į Ispaniją nesiruošiame. Gaila būtų viską pamesti. Smagu matyti, kas nuveikta per tuos metus. Trauktis nėra kur. Dirbsime iki pat pensijos, sako, kad ji bus sulaukus šešiasdešimt penkerių. Varysim tol, kol parkrisim“, – juokiasi Vida ir Raimondas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Vida ir Raimondas Jautakiai sakė jokių apdovanojimų nesitikėję – dirbę savo labui, ir tiek.