Asmeninio albumo nuotr.
Vasario 5-ąją Vaikų dienos centre lankėsi Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos Caritas savanorės. Savanorės kartu su vaikais paminėjo Duonos dieną, kuri dar vadinama Šv. Agotos švente.
Popietę pradėjome eilėraščių apie duoną skaitymu, vėliau žodis buvo perduotas Carito savanorėms. Vaikai įdėmiai klausėsi pasakojimų apie duonos reikšmę lietuvių kultūroje, buvo kalbama ir apie senuosius papročius, kurių laikytasi kepant duoną. Po šių pasakojimų vaikai padeklamavo kelis eilėraščius ir pakvietė Carito savanores pažaisti seną lietuvių liaudies žaidimą.
Šventei įsibėgėjus, pasiūlėme sudalyvauti ir viktorinoje. Pasidaliję į keletą komandų, vaikai ir Carito savanorės kartu turėjo prisiminti, kas buvo pasakojama apie duoną ir įrašyti trūkstamus žodžius lietuvių patarlėse. Viktoriną laimėjo draugystė. Savanorės atsinešė šventintos duonos, šventinto vandens, tad pakvietė vaikus pasišlakstyti duonos riekelę šventintu vandeniu, pabarstyti druska ir parsinešti namo – juk šventa duonelė namus saugo nuo nelaimių ir ligų. Taip pat vaikai ragavo ir tikrų rugių grūdų. O kaip gi šventė be vaišių! Susikibę už rankų pasimeldėme ir kartu sėdome prie stalo ragauti įvairiausių pyragų, bandelių ir sausainių.
Tikimės, kad po šios popietės ne tik vaikai, bet ir suaugusieji į duoną pažvelgs ne tik kaip į kasdienį maisto produktą, bet ir kaip į tradicijų, lietuviškumo, namų simbolį. Dėkojame visiems šventės dalyviams už gerą nuotaiką, įdomius pasakojimus ir gražias eiles.
Šventoji duona
Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, –
Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.
O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
– Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji – šventa.
(Just. Marcinkevičius)
Renata DIDŽIULIENĖ
Socialinė darbuotoja
