Ir po 25-erių metų mažeikiškis prisimena Černobylį

Robertas Gaubys apie savo išgyvenimus ir šiandien negali kalbėti be jaudulio. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Prieš 25-erius metus, 1986-ųjų balandžio 26-ąją, įvyko Černobylio katastrofa – sprogo ketvirtasis atominės elektrinės reaktorius.
Anot ekspertų, šis sprogimas padarė penkis šimtus kartų didesnę žalą negu 1945 metais amerikiečių ant Hirosimos numesta atominė bomba: radioaktyviomis medžiagomis buvo užteršta 17 valstybių teritorijų, nuo avarijos nukentėjo per 7 milijonus žmonių.
Katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių žmonių, tarp jų – 7 tūkst. Lietuvos piliečių. Pagalba kainavo labai brangiai: į namus jie grįžo suluošinti ne tik fiziškai, bet ir moraliai, pasekmės liko visam gyvenimui.

Komandiravo į „karinius mokymus“

Praėjus daugiau kaip metams nuo Černobylio katastrofos, iš Mažeikių ir iš gretimo Akmenės rajono į nelaimės vietą likviduoti jos padarinių išvyko ne viena dešimtis žmonių. Tarp jų buvo ir mažeikiškis, tada dar tik 27-erių sulaukęs Robertas Gaubys.
Kaip šiandien jis prisimena tą 1987-ųjų liepos 4-tąją, kai gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten buvo pranešama, kad pusei metų jis komandiruojamas į „karinius mokymus“ Černobylyje.
Prieš tai reikėjo pereiti gydytojų komisiją, atlikti tyrimus ir išsitirti kraują. Tada oficialiai buvo įvardinta tikroji komandiruotės užduotis – Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimas.
Pasak Roberto, buvo pašaukta apie 50 žmonių, bet tik 12 iš jų išvyko į Ukrainą. Kiti surado priežasčių, kad liktų namuose. Visi vyrai buvo jauni, daugiausia iki 30-ies metų amžiaus. Nuo tų pačių metų rugsėjo pradėta šaukti jau vyresnius, perkopusius 40-metį.
„Iš Mažeikių mus autobusu nuvežė iki Joniškio. Ten prisijungė dar trys autobusai žmonių. Kai pasiekėme Rygą, kariniame dalinyje buvome perrengti karine apranga, nugabenti į karinį oro uostą ir lėktuvu nuskraidinti į Ukrainą, Ovruč miestą“, – pasakoja Robertas.
Iš ten dar geroką atstumą vežė iki stovyklos, kuri buvo už 30 kilometrų nuo sprogusio reaktoriaus. 30 kilometrų spinduliu nuo katastrofos vietos gyventojų nebebuvo: visi po nelaimės evakuoti. Stovykla įsikūrė už nedidelio kaimelio, kuriame buvo tik kelios trobos, o jose tebegyveno žmonės.
Stovykloje, kurioje, be atvykėlių iš Baltijos šalių, buvo apgyvendinti ir Kaliningrado srities gyventojai, visus suskirstė į kuopas.
Per tą šaukimą čia buvo atvežta apie 100 lietuvių, kurie gyveno didelėse brezentinėse palapinėse maždaug po 25 žmones, kaip ir įprasta armijoje.

Valė radioaktyvias nuosėdas

Po avarijos sprogusio reaktoriaus vietoje žiojėjo gili duobė, kurios kraštus dengė įvairios statybinės atliekos, betono gabalai ir radioaktyvios nuosėdos. Iš karto po katastrofos iš lėktuvų buvo pilamas skystas švinas, kad nors truputį padengtų radioaktyviąsias medžiagas ir bent iš dalies sumažintų aplinkos užterštumą.
Avarijos likvidavimo darbai vyko 30 kilometrų spinduliu nuo sprogusio elektrinės reaktoriaus. 2–3 kilometrų atstumu nuo jo buvo įsikūręs Pripetės miestas, kuriame gyveno 47 su puse tūkstančio žmonių. Po katastrofos visi Pripetės gyventojai buvo evakuoti. Miestas tapo mirusiu vaiduokliu. Liko stovėti tušti namai ir butai atviromis durimis. Baldai, drabužiai liko kur buvę, o televizoriai, šaldytuvai, kita buitinė technika buvo išgrobstyta ir išvežta parduoti į kitas šalis. Po tuščius kiemus slampinėjo tik palaidi šunys ir katės.
Nors dirbo speciali technika, pagrindiniai darbai atiteko žmonėms su kastuvais. Tarp pastarųjų buvo ir Robertas. Jo specialybė – tekintojas, todėl kartais tekdavo pasidarbuoti ir prie technikos. Kasdienis darbas buvo sušluoti radioaktyvias nuosėdas ir kastuvu jas surinkti. Jomis buvo padengti visi namų kiemai, pastatų stogai, net ir vidaus patalpos.
Prieš pradedant darbus, specialistai (dozimetrininkai) su specialiais prietaisais vaikščiojo po namus, butus ir nustatinėjo radiacijos lygį. Visos patalpos buvo suskirstytos kvadratiniais metrais ir čia dirbantys žmonės informuoti, kur ir kokia yra radiacijos dozė. Į kai kurias patalpas, kuriose rastas ypač didelis užterštumas, būdavo uždrausta netgi įeiti.
Anot Roberto, ta 1987-ųjų vasara pasitaikė itin karšta ir dirbti buvo labai sunku. Jokių apsaugos priemonių nebuvo, išskyrus marlės raiščius ant burnos, nepriklausomai nuo to, kokio pavojaus zonoje esi.
„Per du su viršum mėnesio prisiėjo dirbti ir pačios atominės elektrinės zonoje, prie sprogimo židinio. Jokių papildomų apsaugos priemonių niekas nedavė. Tik tiek, kad galima buvo dirbti 15 minučių. Teko girdėti, kad iš karto po avarijos žmonės ten dirbo tik po 1–2 minutes. Iš karto po to – į dušą, persirengi, į mašiną ir į stovyklą: tą dieną darbas baigtas“, – tas dienas prisiminė pašnekovas.

Priklausė nuo radiacijos lygio

Kaip sakė mažeikiškis, stovyklos parduotuvėje iš pradžių būdavo galima nusipirkti raudonojo vyno. Vėliau neliko jokių svaigiųjų gėrimų. Maistą atgabendavo iš Baltijos šalių. Iš pradžių maitino labai gerai. Vėliau, prieš keičiantis pamainai, maitinimas suprastėjo.
Robertas Černobylyje išbuvo kone du su puse mėnesio – tol, kol radiacijos dozė jo organizme pasiekė beveik aukščiausią lygį – per 9,8 bero (leistina didžiausia norma – 10). Ir tai buvo jau antrieji metai po avarijos, o pirmaisiais metais žmonės dirbdavo dar pavojingesnėmis sąlygomis.
Priklausomai nuo užterštumo lygio ir pavojingumo laipsnio, dirbantiesiems visoje 30 kilometrų zonoje atlyginimai buvo skirtingi. Pačioje elektrinės zonoje buvo mokami keturi vidutinio dydžio atlyginimai, Pripetėje – trys, kaimuose – du, o pačioje stovykloje – tik vienas vidutinis atlyginimas. Šiuos pinigus žmonės gaudavo sugrįžę į namus iš savo darboviečių. Vietoje kas mėnesį buvo mokami komandiruotpinigiai, tai buvo per šimtą rublių.

Nukentėjo ne tik žmonės

Apie didelį teritorijos užterštumo lygį bylojo ir kai kurie gamtos reiškiniai. Nuo atominės elektrinės apie dešimt kilometrų tęsėsi 1–2 metrų pločio nudžiūvusių spygliuočių miško juosta. Matyt, miškas nukentėjo nuo ta kryptimi praūžusios galingo sprogimo bangos.
Anot Roberto, visi medžiai buvo rudai auksinės spalvos, dėl to šį mišką jie praminė „Ryžij lies“ (lietuviškai: rusvas miškas).
Stovyklą supo iš pažiūros sveiki pušynai. Juose augo labai daug grybų. Kai kas juos rinko, sūdė ir siuntė namo į Lietuvą. Tada buvo teigiama, kad grybai nesugeria radiacijos. O metalas, priešingai, traukė radiaciją. Todėl visa technika, kuri čia buvo sprogus reaktoriui, kuri po sprogimo buvo naudojama, liko čia pat specialiuose aptvaruose, kuriuos avarijos likviduotojai vadino tiesiog kapinynu. Jį saugojo milicininkai.
Kartą per mėnesį iš Černobylio į Rygą važiuodavo specialus transportas, kuris iš ten pargabendavo naujų technikos detalių. Tarp čia dirbančiųjų buvo žmonių, kurie tardavosi su kapinyną saugančiais milicininkais ir už tam tikrą atlygį gaudavo radiacija užterštų metalinių detalių, kurias pakraudavo į transportą, važiuojantį į Rygą.
Toks nelegalus jų gabenimas buvo virtęs sistema. Kažkas buvo atsakingas už detalių nuvežimą į Rygą, kažkas jų ten laukdavo. Kažkas jomis prekiaudavo Baltijos šalyse, nes detalių, o ypač lengvųjų automobilių, tuomet labai trūko.
Toks „biznis“ buvo įmanomas, nes į stovyklą atvažiuojančias mašinas labai krėsdavo, kad neįvežtų svaigalų, o iš čia išvažiuojančiomis niekas nesidomėjo.

Pasekmės skaudžios

Radiacijos tarša turėjo įtakos ir ten dirbusių žmonių savijautai. Pirmosiomis dienomis Robertui labai skaudėjo galvą, ji tiesiog plyšo. Vargino labai stiprus kosulys. Visi šie negalavimai pasireiškė tik tiems, kurie rūkė, tarp jų, deja, buvo ir Robertas. Kaip pastebėjo vienas iš ten dirbusių gydytojų, vaistų nuo šių negalių nėra. Po savaitės viskas praeis savaime. Taip ir buvo. Matyt, organizmas prisitaikė, ir daugiau jokių sveikatos sutrikimų žmonės lyg ir nejautė. Viskas prasidėjo tik po kelerių metų.
Trejus ar ketverius metus reikėdavo kasmet važiuoti į Vilnių, kur specialiame sveikatos centre Černobylio padarinių likviduotojus visapusiškai tirdavo. Ir Mažeikiuose sveikatą reikėdavo tikrintis porą kartų per metus.
„Teko gulėti ir gydytis Santariškių klinikose dėl per aukšto kraujospūdžio. Gydytojai pripažino, kad tai – Černobylio pasekmė, – sako Robertas. – Nustatė 50-ies procentų nedarbingumą. O man buvo dar tik 30… Vėliau nedarbingumą pratęsė iki pat gyvenimo pabaigos.“
Pasak Roberto, praėjus penkeriems metams sveikatos patikrinimai liovėsi. Neliko ir jokių lengvatų. Jeigu iki tol už nedarbingumo lapelį mokėjo šimtą procentų atlyginimo, tai vėliau – kaip ir visiems. Iš pradžių butus skyrė, telefonus vedė be eilės, kasmet černobyliečiai galėdavo važiuoti į sanatorijas. Dabar viso to nebėra.

Liko pamiršti

Buvo įkurta ir kurį laiką veikė organizacija „Černobylio judėjimas“, kuris jungė Mažeikių ir Akmenės rajone gyvenusius ir atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavime dalyvavusius žmones. Joje buvo per šimtas narių. Šiandien kai kurie jau mirę. Organizacija ėmė byrėti, kol visai iširo.
„Gal ji dar ir egzistuoja, bet nebėra nei susirinkimų, nei jokių susitikimų. Kažkada rinkdavomės kartą per metus, kviesdavomės valdžios atstovus, nors tai nieko nekeitė. Jokios konkrečios pagalbos nesulaukėme. Tiesa, minint Černobylio avarijos dešimtmetį, buvome pakviesti į Seimą ir taip pagerbti. Tada ten žarstė gražius pažadus, kurie taip ir liko tik dienos pažadais“, – šypteli Robertas.
Šiandien vyriškis bendrauja su pora černobyliečių, kurie avarijos vietoje dirbo vėliau. Vienas jų – pensininkas, kitas – be sveikatos, liko nedarbingas.