Mažeikiškėms savanorėms nebaisūs ir vyriški išbandymai

Savanorės eilinės: Monika Bliudzukytė (iš kairės), Viktorija Mažylytė ir Erika Paulauskaitė tvirtino, kad su kario uniforma skirtis dar neplanuoja. Nuotrauka iš asmeninių albumų

Kario uniformą vilkinčios, ginklą rankose laikančios, sudėtingose pratybose dalyvaujančios merginos daugeliui dar atrodo neįprastai. Šiuos stereotipus laužo Krašto apsaugos mažeikiškės savanorės.
Ateinančią savaitę drauge su savo kolegomis jos švęs savanorių pajėgų Lietuvoje įkūrimo 21-ąsias metines.

Kuopoje septynios merginos

Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 603-iosios pėstininkų Mažeikių kuopos intendantė vyresnioji seržantė Daiva Gečienė pasakojo, kad tarp beveik šimto jų kuopoje esančių karių savanorių, tarnauja ir septynios eilinio laipsnį turinčios merginos. Visos jos pavyzdingos savanorės, į jas galėtų lygiuotis ir kai kurie savanorių gretose tarnaujantys vaikinai.
„Merginos yra gerai pasirengusios fiziškai, nepriekaištingai dalyvauja pratybose, mokymuose, žygiuose, pasiruošusios Tėvynės gynybai. Mergina, moteris vidutiniokė čia neišsilaikys, nes krūviai yra tikrai nemaži, – tikino D. Gečienė.
Savanorių gretose dailiosios lyties atstovės atsirado tada, kai merginų nepriimdavo į Karo akademiją, jos negalėjo būti šaukiamos į šauktinių tarnybą. Vienintelis kelias merginoms užsiimti kariniu parengimu buvo tarnyba savanorių gretose.

Tarnyba – ne vyro paieškoms

Devintus metus savanorių pajėgose tarnaujanti Kristina Smulkytė yra lankiusi daugybę su karyba susijusių kursų, ji baigusi Kauno technologijos universitetą, neakivaizdžiai studijuoja gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, šiuo metu gyvena Kaune, bet nuolat dalyvauja kuopos renginiuose Mažeikiuose, savo pavyzdžiu patraukia ne tik savo koleges savanores, bet ir vaikinus.
Būsimoji karininkė pasakoja, kad pirmasis apsilankymas kuopoje buvo dar nesulaukus aštuoniolikos.
„Jei kas būtų leidęs, būčiau pradėjusi tarnybą iškart, deja, buvau per jauna.
Tad savo aštuonioliktojo  gimtadienio dieną nuskubėjau pateikti reikiamų dokumentų. Ir kaip dabar pamenu seržantės Daivos Gečienės žodžius, kad čia vyro nesusirasi. Bet mano tikslas buvo ne toks, todėl iškart pradėjau tarnybą“, – prisimena Kristina.

Lėles išmainė į mašinas

K. Smulkytė prisipažino dar vaikystėje labiau mėgusi žaisti smėlio dėžėje su mašinomis, nei su lėlėmis. Kodėl pasirinko karininkės kelią, ilgai negalėjusi atsakyti, bet prieš porą metų sako radusi priežastį: nuo mažumės vasaras leisdavo kaime pas močiutę, o jos kambaryje, garbingoje vietoje,  kabojo karininko uniforma vilkinčio tėčio portretas. Dar buvęs jo raudonas albumas, kuriame matė daugybę fotografijų su ginklais ir įvairiausia karine technika.
„Matyt, tai į mano pasąmonę ir „pasodino“ šitą svajonę“, – svarsto savanorė.
Savanoriavimo pradžioje teko patirti sunkumų: trūko žinių, patirties, bet kuopos vaikinai buvo geranoriškai nusiteikę, visada padėdavo ir patardavo.

Mėgsta karinius žygius

Dar studijuodama universitete K. Smulkytė susidomėjo Lietuvoje organizuojamais kariniais žygiais, bet jie tada nebūdavo tokie dažni. Vis nepavykdavo sudalyvauti, tad į pirmąjį žygį išėjo tik prieš trejus metus.
„Nors ir kruvinas buvo pirmasis žygis, jis mane „užkabino“: vėliau išsiruošdavau vis dažniau.  Esu startavusi ir viena. Nors dažniausiai atsiranda bendraminčių, bet visada įdomiau eit su savu kolektyvu. Taip ir pradėjau kalbinti tarnybos draugus. Praėjusi vasara buvo „derlingiausia“ – pavyko išjudinti savo kuopos savanorius. Iš pradžių prisijungė tik vienas, bet paskutiniajame praėjusių metų žygyje jau ėjome penkiese“, – džiaugėsi pašnekovė.
Tarnyba Kristinai – tai tik dar vienas būdas gyvenime save realizuoti ir išreikšti. Tačiau tai nereiškia, jog ji nemoka moteriškų darbų: kartais viską metusi imasi kitokios veiklos – pagamina mielą dovanėlę artimiesiems ar draugams, numezga kojines ar sukuria papuošalą.
Pernai savo kuopos karius savanorė nudžiugino savo „menu“: kariuomenės dienos proga organizuotame susibūrime įteikė savos gamybos apdovanojimus – „Auksinius kerzus“.

Lina Stankevičiutė savo kariniu pasirengimu nė kiek nenusileidžia vaikinams. Nuotrauka iš asmeninių albumų

Draugai pasitiki

Su savanoriškomis pajėgomis eilinė mažeikiškė Lina Stankevičiutė savo gyvenimą susiejo būdama 22 metų, dabar čia tarnauja jau  penkerius metus. Smulkutė mergina, D. Gečienės teigimu, primena skruzdėlytę, bet ne vien savo išvaizda: Lina pasižymi ypatingu darbštumu ir kruopštumu.
Siuvėjos specialybę turinti savanorė yra labai ištverminga, gerai fiziškai pasiruošusi, nebijo sunkumų. Kuopos draugai juokauja, kad su Lina pratybose būna lengva, su ja niekas nebijotų eiti į žvalgybą, nes tai patikima karė, niekada neapvils.
Apie Linos ištvermę kalba vien tai, kad ji ryžosi lankyti granatsvaidininkų kursus: šį ginklą nešiotis, iš jo šaudyti sunku net stipriosios lyties atstovams.

Tarnyba mokslui nesutrukdė

Savanorė Salomėja Jurgelytė iš Židikų pasakojo, kad nuo aštuonerių metų su broliu ir draugais pradėjo važinėtis po šaulių stovyklas, mat užaugo tarp berniukų, buvo aktyvi ir su draugais ieškojo nuotykių.
„Šios stovyklos ir tėvams padėdavo šiek tiek pailsėti nuo mūsų“, – šypsojosi mergina.
Gavusi Telšių apskrities jaunųjų šaulių vadės pareigas, panoro realizuoti save ir dar kur nors, tad nuo pilnametystės norėjo stoti į savanoriškąsias pajėgas, bet tėvai vis prašydavo pirmiausia baigti studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.
„Niekas manęs nesustabdė, tad dar nebaigusi universiteto įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Kodėl taip pasielgiau? Yra daug priežasčių. Temperamentas, mentalitetas, charakteris, paveldimumas… Mano senelis buvo generolas, gal todėl…“  – svarstė choreografijos studijas baigusi Salomėja.

Salomėja Jurgelytė sako, kad tarp tarnybos savanorių gretose ir choreografijos yra daug bendro. Nuotrauka iš asmeninių albumų

Suderino choreografiją ir karybą

Choreografija ir karo menas, rodos, tokie nesuderinami dalykai. Mergina galvoja kitaip.
„Abiem reikia fizinio pasiruošimo, ištvermės, valios, ryžto, protinio mastymo bei vaizduotės. Manau, šias svajones puikiai suderinau, galiu dirbti šokio srityje, o laisvu laiku ar per atostogas – tarnauti Tėvynei“, – svarstė Salomėja.
Savanorė apgailestavo, kad kaip ir daugumai tautiečių, dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių jai laikinai teko išvykti į užsienį. Tačiau ji jau šią vasarą planuoja grįžti į Lietuvą ir dalyvauti mokymuose ar kursuose.
Salomėja pastebi, jog daug vyriškos giminės atstovų juokiasi ir mano, kad merginoms neverta rodytis kariškose sferose.
„Bet ką jie be mūsų?  Merginų ištvermė ir pasiryžimas bei motiniška globa, rūpestis, net moteriški skrupulai priešingos lyties atstovams padeda. O mums, merginoms, toks požiūris tik dar labiau į naudą – užgrūdina, nes norisi įrodyti, kad užduotis mes galim atlikti ne prasčiau už juos“, – teigė S. Jurgelytė.

Turi galimybę vadovauti kitiems

Viekšniškė Erika Paulauskaitė į savanorių gretas taip pat įsijungė kario duonos paragavusi Šaulių sąjungoje. Šiaulių universitete kūno kultūrą studijuojanti mergina jaunąja šaule tapo šeštoje klasėje.
„Sportavau, lankiau sporto būrelius, tad klasiokas ir pasiūlė į šaulių būrelį. Iš pradžių abejojau, bet šaulių veikla patiko ir pasilikau. Po dvylikos klasių nusprendžiau, kad reikia eiti į savanorius, nes jų veikla aktyvesnė“, – pasakojo mergina.
Erika teigė mėgstanti savanorių veiklą, čia sutiktus žmones, daug ką sužinanti. Kolegė Kristina paskatino dalyvauti kariniuose žygiuose: netrukus ruošiasi į žygį Klaipėdoje.
Erika yra baigusi vyriausiojo šaulio kursus, tad jeigu sulauks vado įsakymo, galės vadovauti jauniesiems kariams.
„Tai merginai didžiulė garbė, nes ne kiekvienas vaikinas tokius kursus baigia“, – apie galimą Erikos karjerą teigė D. Gečienė.

Pirmenybę atiduoda mokslams

Dar viena viekšniškė Monika Bliudzukytė pasakojo, kad, būdama šaulė, visą laiką laukė, kol sukaks aštuoniolika metų ir ji galės įsijungti į savanorių pajėgas. Šiaulių kolegijoje aplinkosaugos inžineriją studijuojanti mergina nesigaili įsijungusi į savanorių veiklą: jai patinka geri, draugiški žmonės, įdomūs užsiėmimai, kariški žygiai, čia daug ko galima išmokti.
Ji džiaugėsi nuolat sulaukianti tėvų palaikymo, o ką galvoja apie jos pasirinkimą draugai, prisipažino nelabai žinanti, nes tai jai ne taip ir svarbu.
Monika tikino negalvojanti, kad ginklas ir mergina yra nesuderinami dalykai.
„Kodėl ginklas tik vyrukams turi priklausyti? Jį puikiai gali valdyti ir merginos“, – įsitikinusi savanorė.
Studijas Šiauliuose ir savanorių mokymus Monika teigė suderinanti, nes jie dažniausiai vyksta savaitgaliais, kada ji važiuojanti į namus.
„Suspėju visur, gal kiek sunkiau būtų ilgesniam laikui išvažiuoti į kursus. Kolegija nelabai nori išleisti, yra tekę net rinktis… arba – arba. Teko rinktis studijas, nes mokslus juk irgi reikia baigti“, – samprotavo pašnekovė.

Kariškuose žygiuose dalyvaujančios Kristina Smulkytė (kairėje) ir Daiva Daukšaitė gerai žino, kas yra kojų skausmas. Nuotrauka iš asmeninių albumų

Pirmasis žygis neišgąsdino

Mažeikiškė Daiva Daukšaitė į savanorių pajėgas atėjo tarnauti kartu su broliu. D. Gečienė pasakojo, kad iš pradžių ji buvo tyli savanorių veiklos stebėtoja, bet paskui įsijungė į kuopos pratybas: taip ji rado vietą, kur save realizuoti. Kolegės Kristinos paraginta pradėjo eiti į žygius.
Pati Daiva sako iš pradžių apie savanorių veiklą nieko nežinojusi, bet paskui vienas draugas pasiūlė nueiti pasižiūrėti, kas tai yra, ir ši veikla patikusi.
Jai pavyksta suderinti sveikatos edukologijos mokslus Šiaulių universitete ir savanorių veiklą.  Mergina pasidžiaugė, kad jos neįprastai veiklai pritaria ir palaiko tiek draugai, tiek artimieji.
Daiva tikino, kad savanorių vaikinų dėmesys jai netrukdo, nes nelabai ir domisi, ką jie mano apie šalia esančias merginas.

Tęsia šeimos tradicijas

Papilėje vidurinę mokyklą baigusios Viktorijos Mažylytės šeimoje kariška uniforma nėra naujiena: jos tėtis, dabar atsargos karininkas, yra buvęs Mažeikių savanorių bataliono vadas, brolis šiuo metu – Tauragės motorizuoto bataliono karininkas, su karininko darbu buvo susijęs ir jos prosenelis.
Viktorija vienu metu su savo tėvu net tarnavo vienoje kuopoje.
V. Mažylytės teigimu, jos pasirinkimui tapti savanore tikrai niekas nedarė įtakos: pati nusprendė tęsti šeimos tradicijas, perimti vertybes ir puoselėti patriotiškumą.
Nuo mažumės Viktorija dalyvavo sukarintose šaulių stovyklose, nors šaulė nebuvo: tiesiog jai tokia  veikla patikusi.
„Tikrai savo noru pasirinkau tą kelią. Man tarnystė savanorių pajėgose kaip pomėgis – su tuo savo gyvenimo kol kas nesieju“, – kalbėjo pašnekovė.
Vilniaus Gedimino technikos universitete Viktorija studijuoja skrydžių valdymą: specialybė kažkiek panaši į jos pomėgį, tad yra galimybė šią specialybę sieti su kariniais dalykais.