Su tėvais – apie šeimą, vaikus, tėvo pareigą

„Santarvės“ pašnekovai tvirtino, kad vaikai labiausiai mokosi iš savo tėvų, todėl atsakomybė už jų ateitį tenka ir tėčiui, ir mamai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Nors Tėvo diena švenčiama kiek kukliau nei Motinos, tačiau ir tėvo vaidmuo šeimoje yra ne mažiau svarbus. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių – ne tik gerąsias, bet ir ydas.
Anksčiau buvo įprasta manyti, kad moters pareiga auginti vaikus, o vyro – aprūpinti šeimą. Šis šeimos modelis po truputį keičiasi. Nemažai šeimų vaiku vienodai stengiasi rūpintis abu tėvai.
Vakar paminėjome Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Šiandien  mūsų atžalos susiduria su netinkamu suaugusiųjų elgesiu gatvėje, mokykloje, parduotuvėse, kitose įstaigose. Tėvai turi padėti vaikams orientuotis suaugusiųjų pasaulyje, padėti atskirti gera ir bloga.
Tokias mintis išsakė rajone daugiau ar mažiau žinomi vyrai, su kuriais šventės išvakarėse diskutavome apie tėvystę, šeimą, vaikus, tėvo pareigas.

Vytautas MAŽEIKIS,
„Mažeikių vandenų“ direktoriaus pavaduotojas, Tarybos narys:
– Man Tėvo diena taip pat svarbi kaip ir Motinos. Tik vieną dieną galbūt didesnis dėmesys skiriamas mamai, kitą – tėvui.
Mano vaikai toli: dukra Norvegijoje, sūnus – Danijoje. Tačiau visada paskambina, pasveikina – tai būna ne kasdieninė nuotaika.
Savo tėvukų nebeturiu. Važiuojame į kapines, uždegame žvakutes. Prisimenu buvimą kartu.
Jeigu kalbėtume apie šeimą, vaikus, nemanau, kad tėvo, vyro vaidmuo yra mažiau svarbus nei motinos. Šeima yra mažutė bendruomenė. Visi jos nariai turi jausti vienas kito palaikymą, paguodą. Taip, kaip klebonas pasakęs – ir laimėje, ir nelaimėje.
Auginant vaikus mūsų šeimoje tarp manęs ir žmonos nebuvo darbų, pareigų pasiskirstymo. Gal tik mamos meilė labiau pasireiškia, moterys – jautresnės, švelnesnės. O šiaip visais rūpesčiais dalijomės. Dar neseniai prisiminėme su žmona, kaip augindami sūnų buvome nusistatę grafiką, kuris kuriuo laiku jį prižiūrės, kai šis „triukšmaus“. Jei neramiu vaiku teks rūpintis tik mamai, ji pervargs – reikia leisti vienas kitam pailsėti.
Man malonu matyti, kad ir dukros šeimoje nėra pasiskirstymo – čia vyriški, čia moteriški darbai. Šeima yra vaikai ir tėvai, o ne mama ir vaikai, ar tėtis ir vaikai. Todėl vienoda atsakomybė tenka abiem auklėjant vaikus. Nebuvau nuošalyje nuo tokių dalykų.
Kaip aš auklėjau? Mintyse vis sukosi, kad nenorėčiau su vaikais elgtis taip, kaip nepatiko kad tėvas su manimi elgėsi. Man nepatikusių tėvo auklėjimo, bendravimo priemonių savo vaikams netaikiau. Mano tėvas buvo griežtas.
Aišku, būdavo atvejų, kad žmona paprašydavo vaikams tarti griežtesnį žodį. Vyriškoji konstitucija diktuoja – jei tėvas pasakė, vadinasi, turi būti griežtas žodis. Gal ir vaikai kitaip sureaguoja. Nes mama vis pačiūčiuoja, paliūliuoja, pamyli, o tėvas trumpai – bum bum bum bum…
Šiaip aš esu moralizavimo, nurodinėjimo, bambėjimo priešininkas. Priekaištauti, kodėl tu neklausai, kodėl tu toks, o ne kitoks – čia ne mano auklėjimo stilius.
Atvirai pasakius, mes su žmona netikrindavome, ar vaikai paruošė pamokas. O tvarką tai esu pasižiūrėjęs – ar sąsiuviniuose nepribraukyta, nepripiešta. Yra buvę atvejų, kad liepiau juos perrašyti.
Be abejo, tinkamiausias auklėjimas – tinkamas pavyzdys. Apskritai, kaip gyveni šeimoje, taip auga ir vaikai. Jie stebi, kaip tėtis bendrauja su mama, ir tai taiko savo gyvenime.
Dar labai svarbu – kad vaikas jaustųsi mylimas: ir mamos, ir tėčio.

Rimantas GRICIUS,
Viekšnių gimnazijos direktorius:
– Dukrų reikėtų klausti, kuri joms diena, Mamos ar Tėvo, svarbesnė. Tačiau jos mane visada sveikino. Dar ir kai į mokyklą nėjo – kai tik sugebėjo piešti, rašyti.
Turime dvi dukras, viena Šiauliuose studijuoja, kita Kėdainiuose su šeima gyvena. Per Tėvo ir Mamos dienas visada atvažiuoja.
Mano nuomone, tėvo vaidmuo šeimoje didelis. Mokykloje galima pastebėti, kad vaikai, kurie augo be tėvo, daugiau turi ir mokymosi problemų. Žinoma, yra išimčių, bet dominuoja tokie dalykai.
Esame atlikę tyrimus, kaip vaikų pažangumas priklauso nuo mamos ir tėčio išsilavinimo: kuo tėvų  išsilavinimas didesnis, tuo vaikų pažangumas geresnis. Tačiau nuo mamos išsilavinimo jis priklauso šiek tiek daugiau.
Stebėdamas situaciją gimnazijoje, galiu pasakyti, kad be tėvo augantys vaikai, ypač berniukai, jaučiasi ne tokie saugūs. Jie būna ir kompleksuoti, bijo kur dalyvauti, labiau lieka nuošalyje.
Ir mokslininkai šneka apie tėvų svarbą, įtaką vaikui – įvairiais amžiaus tarpsniais ji yra skirtinga. Manoma, kad iki kokių penkerių metų vaikas labiau nuo mamos priklauso, ir ypač pačiais pirmaisiais metais. O vyresniame amžiuje, kai prasideda socializacijos dalykai, kai vaikai pradeda bendrauti su kitais, ne tik su savo šeimos nariais, didėja tėvo vaidmuo.
Nežinau kodėl taip yra, bet į tėvų susirinkimus daugiausia ateina mamos, ir tik vienas kitas tėtis.
Gal tėčiai ilgiau dirba, gal moterys laisvesnės, be to, komunikabilesnės, mėgsta pabendrauti. Na, vyrai pasirodo, kai jau reikia rimtą problemą spręsti.
Augindami vaikus mes šiek tiek buvome su žmona pasiskirstę darbais, pareigomis, Ne specialiai, bet natūraliai išėjo, kad man teko vienokios funkcijos, žmonai šiek tiek kitokios. Nebuvo taip, kad tu išplovei tris lėkštes, dabar tiek pat išplausiu aš. Man labiau teko ūkiniai darbai, remontai, statybos, žmonai virtuvės, kiti ruošos darbai. O lopšines dukroms yra tekę dainuoti ir man.
Tiek mamos, tiek tėčio atsakomybė ugdant vaiką yra didelė. Vaikams reikia pavyzdžio, o ne auklėjimo kalbomis.
Manau, kad tiek mergaitės, tiek berniukai visuomenėje elgiasi labiau pagal tėvo suformuotą pavyzdį, o mamą jie labiau kopijuoja šeimoje.
Man šiek tiek kelia nerimą tai, kad vaikai šiandien susiduria su netinkamu suaugusiųjų elgesiu. Tai jie mato gatvėje, per televiziją, internete, mokykloje, parduotuvėse, ligoninėje, na, bet kurioje kitoje įstaigoje. Jeigu jie perims tokį elgesį, grandinė tęsis, į ką pavirs visuomenė? Tėvai turi padėti vaikams orientuotis suaugusiųjų pasaulyje, padėti atskirti gerus ir blogus dalykus.

Antanas BARVYDIS,
UAB „Admituras“ direktorius:
– Mūsų šeimoje yra minima Tėvo diena. Paprastai visada sulaukiu sveikinimo iš savo vienturtės dukters, kuri tą dieną stengiasi iš Vilniaus grįžti namo. Jei nepavyksta, visada pasveikina telefonu.
Mano tėvelis mirė prieš daug metų, todėl per Tėvo dieną visada važiuojame į kapines, kur padedame gėlių ir uždegame žvakutę.
Be abejo, Mamos diena ir dabar išlieka gal net svarbesnė nei Tėvo diena, bet tai nereiškia, kad tėvo vaidmuo šeimoje yra antraeilis. Bent jau mano šeimoje nėra tokių darbų, kurie būtų tik  žmonos, arba tik mano.
Mano nuomone, taip susiklosto gyvenimas, kad dukros visada labiau prisirišusios prie tėvo, o sūnūs prie mamų, bent jau kol maži būna. Taip ir mūsų šeimoje – nuo mažens dukra buvo daugiau linkusi prie manęs. Net vakarais miegoti guldydavau aš, todėl yra tekę ir lopšinę padainuoti, ir paliūliuoti. Ir to visai nesigėdiju, nes manau, kad tėvas ne visada turi asocijuotis tik su griežtumu ir reiklumu. Tėvas gali būti ir švelnus, ir geras, jei tik to vaikui reikia.
Su savo atžala kol kas dar nėra tekę stipriai susibarti. Nėra tekę ir diržo panaudoti, nors pats vaikystėje esu kartą nuo amžinatilsį tėvelio gavęs į kailį, bet buvo už ką, ir visiškai ant jo nepykstu. Atvirkščiai – savotiškai esu dėkingas, kad tėvelis taip pasielgė ir šis įvykis man labai padėjo susivokti, ką darau ne taip. Todėl nemanau, kad tvirta tėvo ranka yra blogai, bet ją reikėtų panaudoti retais, išskirtiniais atvejais, nes visada galima rasti ir kitą išeitį.
Kad išvengtume ginčų ir barnių, būtinas bendravimas tarp tėvų ir vaikų, nesvarbu, kiek jiems metų būtų. Su dukra iki šiol jaučiu labai stiprų ryšį, kuris atsirado nuo pat pirmųjų jos gyvenimo dienų. Pamenu, kad pradėjus dukrai lankyti pirmą klasę, visą mėnesį ją vedžiojau už rankos iki pat klasės durų. Jai truputį sunkiau buvo adaptuotis, nes į darželį nėjo, o mokyklą pradėjo lankyti šešerių metų.
Užtikrinti vaikų saugumą turėtų būti viena iš tėvų pareigų. Be to, vaikai visų pirma turėtų tėvą gerbti, o į šį žodį įeina daug sąvokų: jei tėvą gerbi, vadinasi, truputį jo bijai, bet kartu ir myli, ir nė už ką jo neįskaudintum.
Žodžiais viskas gražiai skamba, bet gyvenime juk pasitaiko visko – ne tik juoda ir balta. Gyvenimas yra daugialypis, todėl ir istorijų būna visokių. Yra, kad vaikai negerbia tėvų, bet yra ir kai tėvai vaikus palieka likimo valiai.
Todėl manau, kad tikras tėvas yra tas, kuris vaikus užaugina, o ne tik duoda gyvybę. Turbūt daugelis žinom pavyzdžių, kai visiškai svetimi žmonės tampa daug artimesni nei kraujo giminės, broliai ir seserys. Taip ir su tėvais, ne kiekvienas biologinis tėvas sugeba rasti bendrą kalbą su vaikais, kaip kartais tai lengvai padaro visiškai svetimas į šeimą atėjęs žmogus. Neretai tuos naujus žmones vaikai vadina tėvais, savo biologinių tėvų net neprisimindami.

Alfonsas MOTUZAS,
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas:
– Mano tėvelis jau miręs, todėl per Tėvo dieną visada nuvažiuoju į kapines ir uždegu atminimo žvakelę. Palyginus Tėvo dieną su Motinos diena, tai mūsų šeimoje iškilmingiau sveikinamos mamos. Jei per Tėvo dieną sūnūs būna namuose, tai visada mane pasveikina, tačiau jiems kur nors išvykus lieku nepasveikintas, tačiau dėl to nepykstu.
Manau, visai gerai, jog yra tokia diena, nes ji parodo, kad tėvas taip pat turi tam tikrą reikšmę šeimoje. Tačiau nebūtina skirstyti darbus ir pareigas į moteriškas ir vyriškas, nes ir tėvas gali atsikelti naktį nuraminti verkiantį vaiką, o jei reikia, ir lopšinę padainuoti.
Teko ir man ir lopšines dainuoti, ir pasūpuoti, nors kol sūnūs buvo maži, daugiau jais rūpinosi mama. Tačiau dabar, kai vaikai jau kaip reikiant ūgtelėjo, daugiau su jais tenka bendrauti man. Vaikinams jau reikia ir gyvenimiškų patarimų, ir vyriškų pokalbių.
Be abejo, žmona nėra palikta nuošalyje, steigiamės kiekvienas prie vaikų auklėjimo prisidėti vienodai. Mano įsitikinimu, tėvai, priimdami vieną ar kitą sprendimą, turi būti vieningi. Negali būti taip, kad vaikai vieno iš tėvų klauso daugiau, o kito mažiau.
Tėvas man asocijuojasi su moraliniu autoritetu, namų tvirtybe, pastovumu, šeimos gerovės sergėtoju. Todėl tikru tėvu gali vadintis tik tas tėvas, kuris vaikus užaugino, įskiepijo moralės pagrindus ir išmokė būti tikru Žmogumi. O tuos vyrus, kurie vaikus tik paleido į pasaulį, pavadinčiau patinais, nevertais tėvo vardo.
Save laikau gana griežtu tėvu. Kai vaikai mažesni buvo, net diržas kabėjo matomiausioje vietoje –   kaip moralinė poveikio priemonė. Laimei, praktikoje jo panaudoti neteko.
Daug kam gali susidaryti įspūdis, kad griežtai auklėjau vaikus, nes to reikalauja užimamos pareigos, tačiau taip tikrai nėra. Niekada nesureikšminau savo profesijos, nors vaikams yra ne kartą tekę girdėti užgauliojimų, kad jų tėvas „mentas“ ir pan.
Gaila, bet gana dažnai pasitvirtina liaudies išmintis, kad batsiuvys be batų, siuvėjas be drabužių, stalius be durų, o pareigūnų vaikai nueina klystkeliais. Todėl mūsų profesijos atstovams ne mažiau reikia auklėti vaikus nei kitiems.
Be abejo, auklėjimas auklėjimui nelygu. Būna įvairių situacijų. Kartais tvirta tėvo ranka pakeičia vaiko ateitį į gera, nes sulaiko nuo pražūtingų žingsnių, nuo nusikalstamos veiklos. Juk nemažai pavyzdžių, kai jau suaugę vaikai padėkoja tėvams už beržinės košės porciją.
Taip būdavo anksčiau. Dabar, be abejo, keistai skambėtų tokios padėkos, kai visur kalbama tik apie vaikų teisių gynimą ir jokia fizinė bausmė yra neleistina. Todėl būtina, kad tėvai su vaikais kuo daugiau kalbėtųsi. Vaikai neturėtų bijoti tėvo, turėtų jo klausyti iš pagarbos.
Baimės neturi būti, nes per baimę atsiranda nutylėjimai, visko iki galo nepasakymai, o tai gimdo nepasitikėjimą ir atitolimą. Kuo daugiau bendrauji su žmogumi, tuo daugiau jį pažįsti. Taip yra ir su vaikais.
Birutė RUDOKIENĖ
Janina SRIBALIUTĖ