Teminio ryto metu – apie gyvenimo ir kūrybos prasmę

Autorės nuotr.

Šeštadienį Viekšniuose esančioje paveikslų galerijoje „Sniegenos giesmė akmenėliui“ vyko teminis rytas „Paskutenis rudens zbetkas“.
Ryto dalyviams, atvykusiems iš Radviliškio bendruomenės, eiliuotai pristačiau savo gyvenimo istoriją pradedant nuo penkerių metų, tai yra nuo tada, kai supratau, kad gimdama gavau „skiepą“, kuris vadinosi „Meilė tai Žemei, ant kurios stovime, Žemei, kuri maitina ir neprašo laisvos dienos.“ Šis skiepas nuo pat vaikystės vedė į tylą, per kurią gaunamos mintys. Žmogus pats sprendžia, kaip su tomis mintimis tvarkytis: nekreipti dėmesio ir leisti praskristi pro šalį ar priimti ir įamžinti pagal žmogui iš aukščiau suteiktas galimybes. Gimė keistas noras ieškoti būdų, kaip aplankiusias mintis įamžinti žeme, smėlio smiltelėmis, akmenėliais ir kitu Žemės turtu…
Šis Žemės turtų rinkimas, kolekcionavimas ir kūrybinės technikos išradinėjimas užtruko vos ne pusę gyvenimo, kol vienas po kito pradėjo gimti paveikslai, kurie sukurti autorine, netradicine atlikimo technika, kurią pavadinau „Tapyba žeme, smėliais ir akmenėliais“.
Lygiagrečiai su paveikslų kūrimu vienas po kito byrėjo lietuviški ir žemaitiški poezijos posmai. Jie sugulė į keturis poezijos rinkinius. Galerijai „Sniegenos giesmė akmenėliui“ – 19 metų. Joje apsilankė nemažai lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų pasaulio šalių. Surengtos 53 autorinės parodos. Dalyvauta 30 tautodailės parodų.
Šiuo metų laiku žmonės skaičiuoja derlių, o „zbitkorius“ ruduo jau beveik nuraškė nuo medžių lapus ir, rudeniniam vėjui padedant, netvarkingai juos išbarstė ant šv. Žemės didingo kūno. Peržydėjusios ir šalnų nukąstos, gražiausiomis buvusios gėlynų, laukų gėlės taip pat prigludo prie Žemės, tarsi prašydamos prieglobsčio.
Greitai ant didingo Žemės kūno Dangus paties baltą skraistę tarsi norėdamas, kad ši ramiai užmigtų žiemos miegu, o galerijoje „Sniegenos giesmė akmenėliui“ esančiuose paveiksluose įamžintos žemės, smėlio, molio, žvirgždo kruopelytės žvelgs į lankytojus bylodamos, jog tai laikina. Pavasarį Žemė atmerks akis ir sužydės visomis jai įmanomomis spalvomis.
Svečiai iš Radviliškio bendruomenės teminio ryto metu išgirdo poezijos posmų apie tylą, mintis, laiko ir gyvenimo prasmę, taip pat apie neįprastai puikų „zbitkorių“ rudenį, kurio pokštai dar nežinia kiek tęsis. Stebėjosi ir džiaugėsi netradiciškai tapytų paveikslų originalumu. Džiugino ir stebino Žemės spalvų paletė bei retų akmenėlių kolekcija, 47 metrų ilgio ranka rašytas laiškas knygai. Išsivežė ir nemažai minčių pamąstymams apie tai, kad tai, kas brangiausia žmogui, už jokius pinigus nenuperkama, tačiau pats žmogus sprendžia, kaip ypatingas, neįkainojamas vertybes vertinti, priimti, naudoti, branginti, skaičiuoti ar tiesiog gyventi plaukiant pasroviui.
Kartais nė nemąstydami tiesiog metame ant Žemės šiukšles, spjauname nė nesuvokdami, kad Žemė gyva ir kiekviena pati smulkiausia dalelė, mažytis smėlio trupinėlis (kurio skersmuo tesudaro 0,0063 milimetro) yra gyvas. Žmogus jį sutrupinti koja ar kitaip pažeisti yra neįgalus.
Atsiliepimų knygoje palikę nuoširdžius padėkos žodžius Radviliškio bendruomenės nariai išvyko į Latviją.

Nu tegu ir ateis tas rudū šmaikštus,
Tegu ir žliaugs be perstuoji lītus,
Mes turiesam anam kon pasakīt,
Nes užkeitiejen žemaitē nu sena mokam,
Gerā žodī ne ištarti dabar,
O ateitē,
Blogesnim laikam, kap koki droska pasitaupīt.

Sniegina CHRIŠČINAVIČIENĖ,
Paveikslų galerijos „Sniegenos giesmė akmenėliui“ įkūrėja ir savininkė bei eksponuojamų darbų autorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto