8 priežastys būti moterimi

Audronė MALŪKIENĖ

Pažįstu moterų, kurios kartkartėmis atsidūsta: „Kaip norėčiau būti vyras“. O aš niekada šito nenorėčiau, man labai patogu būti moterimi. Ir tokiai nuostatai yra kelios priežastys.
Pirma. Moterys gyvena ilgiau. Kaip liudija statistika, kiekviena mūsų vidutiniškai turi vienuolika gražių pavasarių, šiltų vasarų ir auksinių rudenų daugiau nei vyrai. Vienuolika metų džiaugtis savo vaikais, anūkais, o gal net proanūkiais.
Kitas klausimas – kodėl jos ilgiau gyvena. Manyčiau, todėl, kad kažkur nuo amžiaus vidurio ima domėtis anatomija ir fiziologija, diskutuoja apie tai su savo draugėmis, kaimynėmis ir net medikais, todėl laiku užbėga už akių sudėtingiems susirgimams, o kartais net pačios pasigydo, naudodamos artimųjų išbandytas ar kitas netradicines priemones.
Suskaičiuokite eilutėje prie daktaro kabinėto moteris ir vyrus – pastarųjų bus gerokai mažiau. Juos paprastai atveža greitoji – ir ne į polikliniką, o tiesiai į ligoninę, dažniausiai – reanimacijos skyrių. Dėl tos pačios anatomijos ir fiziologijos žinių ignoravimo.
Antra priežastis. Moterys – ištvermingos, ir kaip katės turi kelis atsarginius gyvenimo variantus. Jos retai kada koncentruojasi į vieną veiklos sferą, vengia investuoti į vieną banką, nieko neužkelia ant pjedestalo ir apskritai nemėgsta stabų. Todėl pasaulis iš po kojų dažniau išslysta vyrams, o ne moterims.
Moteris pasineria į kitą veiklą, susiranda kitą gerbėją taip pat lengvai, kaip nuo nėrimo vąšeliu pereinama prie gėlių auginimo ar moderniosios kalvystės. Vyrai susikoncentruoja ir siekia pergalės vienoje srityje, tad patyrę pralaimėjimą jaučiasi praradę gyvenimo prasmę: ilgai kankinasi, geria arba net bando žudytis. Nuo kažkurio karjeros laiptelio nustumta ar net mylimo vyro palikta moteris tokių veiksmų nesigriebia, ji žino, kad iš kiekvienos padėties yra kelios išeitys, tarp kurių – tik viena kaip tualeto kambarys – skirta vyrams.
Trečia. Moterys vieningesnės. Jos vienijasi pagal lyties principą ir yra solidarios (nebent konkuruotų dėl to paties vyriškio dėmesio). Vyrų bendrystei reikia kažkokių papildomų intencijų, susitarimų ar ženklų. Partijos, klubai, draugijos – vyriška išmonė, visa tai jie kuria, slapta tikėdamiesi tapti vadovais, prezidentais, generaliniais direktoriais, užsitarnauti visuomenės pagarbą ir moterų dėmesį, užsidirbti pinigų, pakeisti pasaulį, padaryti įspūdį uošvei ir pan. Moterys buriasi tam, kad turėtų su kuo pasikalbėti.
Beje, jos kitaip nei vyrai šventai saugo paslaptis – tik tai daro ne pavieniui, o didelėmis grupėmis. Ar tai ne esminis bendruomeniškumo bruožas?
Ketvirta. Moterų kaltės kainuoja mažiau. Ar kada sutikote moterį, kuri sakytų: „Prasikaltau savo Petrui, tai nupirksiu jam naują kostiumą“ (naują laikrodį, automobilį, medžioklinį šautuvą, teleskopinę meškerę ir kt.)? Tačiau pažįstu nemažai damų, kurios puikiai rengiasi ir gerai atrodo tik dėl jų vyrus graužiančios kaltės. Kai tik jų brangiuosius ima kamuoti sąžinė, drabužių spinta pasipildo dar vienais kailiniais, o brangenybių dėžutė – naujais eksponatais.
Prasikaltusi moteris geriausiu atveju paruoš skanią vakarienę ir chalatą pakeis peniuaru. Visa kita – nereikšmingos investicijos, užtat geri dividendai.
Ir šiaip moterys retai kada būna kaltos. Būtų beveik šventos, jei tik išmoktų vienos vyriškos gudrybės: niekada neprisipažinti ir neatgailauti nei žodžiu, nei raštu. Vyrai kalčių mums neatleidžia, tik sumažina savųjų atsipirkimų apimtis.
Penkta priežastis. Nė viena moteris taip akivaizdžiai ir erzinamai nesutapatina savęs ar savo organizmo dalių su kokiu nors daiktu. Retorinis klausimas: ar kada matėte dvi moteris, besididžiuojančias, kad jos mobilusis telefonas atlieka daugiau funkcijų nei draugo, o automobilis greitėja iki 100 km vos nuspaudus akceleratorių? Ne. Bet ne todėl, kad jos šitų daiktų neturi ar apie juos neišmano. Tiesiog tokie technikos stebuklai, pasak moterų, nieko neprideda asmeniniam žavesiui ar rimstančiam libido. O jei moterys mano, kad būtina ką nors svarbaus savyje išryškinti, naudoja silikoną. Be jokių psichodelinių užuominų.
Šešta. Vyrai nemoka klausytis. Jie dažniausiai girdi tik save, todėl laiku nesureaguoja nei į grėsmingus aplinkos pokyčius, nei į palankias galimybes. Kuo ilgiau šiame pasaulyje gyvena vyriškis, tuo labiau jis įsitikinęs, kad visi pasiekimai yra jo asmeninis nuopelnas, o nesėkmės – aplinkinių problema.
Dar vienas įkyrus bruožas: kalbėdamasis su moterimi, jis nemato reikalo išsiaiškinti, ar jai visa tai įdomu.
Išvada: vyrai kalba apie save, moterys – viena apie kitą. Todėl vyrų pateikiama informacija – perdėm subjektyvi, o iš moteriško klegesio galima išvesti pakankamai objektyvų vidurkį.
Septinta. Vyrai – individualistai, moterys – kolektyvo žmonės. Tai svarbu, kai reikia palaikymo, įvertinimo, netgi sveikos kritikos. Viską, išskyrus ditirambus jų adresu, vyrai laiko asmeniniu įžeidimu, moterys žino, kad bet kokia informacija yra ginklas.
Todėl vyrai daug ką sprendžia kumščiais, o moterys – jų gyvybei ir laisvei  nepavojingais  metodais. Iš dalies dėl to silpnoji lytis sugebėjo taip akivaizdžiai prasiilginti savąją egzistenciją.
Ir aštunta priežastis – Kovo 8-oji. Ar vyrai turi tokią dieną, kai mes galime juos pasveikinti, įteikti į celofaną suvyniotą gėlės žiedą ir iškilmingai pavaišinti jų pačių pagaminta vakariene? Ne.
Todėl ir sveikinu visas vienmintes – be mūsų nebūtų nei švenčių, nei gėlių, nei vakarienių. Ir apskritai nieko nebūtų.
Prisiminkite tai visus metus – iki kitos moterų vienybės dienos. Ir tai, kad mes juos mokame atšvęsti įvairiausiais būdais.