Apie ilgą kelią, gandrus ir kasdienes smulkmenas

Šisbeitauskas

Šiandien Baltijos kelio diena. Lygiai prieš 30 metų šimtus kilometrų nusitiesusiame kelyje Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės sustojo susikibę rankomis. Tai buvo pats didžiausias žmonių vienybės liudijimas ir jų požiūrio į slaptais SSRS ir Vokietijos susitarimais panaikintą Baltijos šalių nepriklausomybę išraiška. Taip šalia atmintinos Juodojo kaspino dienos kalendoriuje atsirado Baltijos kelio diena. Juodi istorijos puslapiai ir iki graudulio šviesi, jaudinanti žmonių vienybės demonstracija. Šiandien mažeikiškiai išvyksta į Pasvalio rajoną, Puškonių kaimą, kur mūsų rajono žmonės važiavo ir prieš 30 metų, jie dalyvaus vietos bendruomenės renginiuose, o paskui Lietuvos ir Latvijos pasienyje turės galimybę susitikti su dviejų šalių prezidentais. Gero jiems kelio ir gražios padangės.
Tokia ji ir turėtų būti. Nes ruduo dar neskuba į mūsų kraštus. Sinoptikai prognozuoja gerą savaitgalį ir net karščius, kurie vėl gali užklupti Lietuvą. Kadangi mes esame šiauriau nei daugelis kitų savivaldybių, gal tie karščiai, traukdamiesi į Žemaitiją, truputį nuvės.
Kaip buvo nuvėsusios intrigos dėl valdančiosios koalicijos formavimo mūsų taryboje. Kurį laiką mane vis pasiekdavo gandai, kas nori ir kas gali ar galėtų būti mero pavaduotoju, kas daroma, kad sutvirtėtų valdančioji dauguma ir iš trapios persvaros įgytų realų svorį… Paskui viskas aptilo, nes kiek gali gyventi aktualija ar naujiena? Dieną kitą, kol ją užgožia nauji dalykai. Dabar, prieš tarybos posėdį, gandų banga vėl kyla, tačiau vėl prisimenu pasaką apie gaidelį, kuris visiems mėgdavo šaukti, kad jį lapė nešasi, o ta plėšrūnė iš tiesų užpuolė, niekas gaideliu jau nepatikėjo. Taip ir pražuvo paukštis per asmeninį kvailumą ir hipertrofuotą dėmesio poreikį.
Na, grįžtu prie pagrindinės temos, iki tarybos posėdžio nedaug laiko liko, tad greitai viskas atsiskleis ir nereikės gandų lasioti. Juk, kaip išsireikštų mano kaimynės vaikas paauglys, nebėr kada gumos tampyti – arba mūsų savivaldybėje yra dar vienas vicemeras, arba nėra jo etato, arba Mažeikių valdžia praranda valdžią ir visi reikalai sprendžiami sostinėje. Gal kas kitaip supranta tiesioginį valdymą, bet aš, politikos mažamokslis, išmąsčiau taip.
Telšiškiai, kuriuos minėjau aną kartą, jau išsirinko vicemerą. Šį pirmadienį. Mero pavaduotoju tapo socialdemokratas, buvęs miesto seniūnas, jau išlydėtas į pensiją, tačiau vėl sugrąžintas prie posėdžių stalo. Ir kaip tiems valdžios žmonėms nesinori pailsėti? – vis svarstau ir vartalioju retorinį klausimą – tą, į kurį nėra nė vieno teisingo atsakymo. Arba yra, bet jis labai giliai pakastas. Kaip tas šuva iš mūsų tautosakos.
Gerai, užteks apie politiką. Nuo svarbių dalykų pereinu prie mažiau svarbių. Tūla mažeikiškė man pasiskundė, kad ją lyg ir „išdūrė“ vienas prekybos centras. Rašau „lyg ir“, nes ji pati nežino, ar buvo „išdurta“, ar nebuvo. Tad dėl to akibrokšto labai nesipiktino, tik pasipasakojo.
O istorija tokia.
Eina ji Mažeikių gatve ir mato reklaminį stendą su labai gražia vištienos krūtinėle ir labai patrauklia kaina. Nusiperka, parsineša namo ir galvoja, ką čia padarius. Nutarė gaminti taupų ir ilgai grojantį patiekalą – vištienos blynus. Kai iškepė, paragavo, šiek tiek nustebo: rodos, druskos nedėjo, bet sūroka. Na, gal majonezas (vienas iš blynų sudėtinių dalių) pasitaikė sūrokas. Kitą kartą vėl nusipirko. Kepsniams. Lyg nujausdama kažką druskos nedėjo. Iškepė gražuolius kepsnius. IR KĄ SAU MANOTE? Jie – lyg gerai pasūdyti būtų. Tada moterėlei ir atšoko protas. Suvokė, kad tą šviežią vištieną druskoje laiko ar šiaip dar ką nors daro, kad ilgiau nesugestų. Jos reziumė buvo toks: viskas gerai, tegul ta krūtinėlė, kaip koks mėgėjų faršas, būna su druska, bet pranešti apie tai pirkėjui būtinai reikia. Jei ne vištienos blynai, visą pirktą mėsą mažeikiškei būtų reikėję išmesti. Juk kepsnius šeimininkės pasūdo, papipirina, visokių prieskonių prideda…
Moteris sako, kad net menkiausias žiupsnelis papildomo sūrumo jau būtų buvusi druskos perkrova. Ji gailisi, kad dabar visi dėmesį nukreipė į paslėptą cukrų, o juk galėtų maisto produktuose ar net žaliavoje paslėpta druska pasidomėti. Tai irgi sveikatai kenkia.
O tie prekybos centrai… Prieš savaitę ieškojau paprikos. Užeinu į vieną, kaina, parašyta prie šios daržovės, mane tikina, kad pustrečio euro už kilogramą – tai akcija, nes be tos akcijos šiek tiek pagyvenusios paprikos kainuotų net 3,99 euro! Nesupratau, – pasakiau sau. Pasisukau į svogūnus – o jie – beveik euras už kilogramą! Nieko likau nesupratęs. Gal ne Mažeikiuose atsidūriau, o kokioje nors dykumoje ar pusdykumėje? Kur niekas neauga ir viską kupranugariais reikia gabenti. Na, šneka visi, kad Lietuvoje derlius šiemet prastas, to mažoka, tas neužaugo, anas nudžiūvo… Bet juk paprikos ne mūsų laukuose noksta. Jas juk iš toliau užveža, tai iš kur tokios nepateisinamos kainos? Ar tolimuose kraštuose šiemetinis klimatas irgi buvo netinkamas auginti?
Žodžiu, pasipiktinau, pabambėjau, o paskui pasižvalgiau kitur. Pasirodo, yra ir pigiau, tik reikia netingėti apeiti tas krautuves. Tik ne visi gali, nes laiko mažoka. Tik pensininkams patogu akcijas ir kainas lyginti – jie juk laiko turi ir judėti privalo. Turi būti guvūs, kaip ir tas telšiškis miesto seniūnas. Tik pradėjo pelnytai ilsėtis – ir vėl į politinę rikiuotę. Žaviuosi.
Dar žaviuosi mūsų kraštiete Jūrate Miliauskaite, kuri man vis primena, kad šiąnakt išskris gandrai. Dar ragina nemiegoti… Na, ryt – poilsio diena, tad galima pabandyti ir pabudėti. Bent jau sulaukti šv. Baltramiejaus ir palinkėti jiems gero kelio. Atkaklūs paukščiai, kad ir ką sakytum.

One Reply to “Apie ilgą kelią, gandrus ir kasdienes smulkmenas”

  1. Nu parašė:

    Tai ir rasykit apie parduotuvę Putiną ar Grūstes ,kur dauguma produktų būna pagerinama druska,aptepami aliejumi ar kitaip atnaujinami naikinant kvapelį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top