Šisbeitauskas
Šiomis dienomis ne kartą pagalvojau: sutikčiau su bet kokiais orais, išskyrus šią kaitrą. Kai išėjus iš namų, prie žemės prispaudžia per trisdešimt laipsnių tvyrąs karštis, nieko nebesinori. Tik tiek gerai – sutaupysime mažiau valgydami. Šaltibarščių kasdien juk nevalgysi – atšips dantys. Vieną išeitį radau ir jums galiu pasiūlyti, nors nežinau, ar ji visiems tinka. Reikia elgtis kaip Vidurinės Azijos gyventojams – gerti kuo daugiau karštos žaliosios arbatos arba bent jau gėrimų su ja. Tikrai padeda. Bent jau man.
Norėjom tikros vasaros ir ją turime. Kad ir su kraštutinumais, bet kas pasakys, kad tai bloga vasara? Kai pro langą matai asfaltą klojančius kelininkus, pagalvoji, kad sėdintieji po stogu neturi teisės skųstis ir dejuoti. Nesuprantu, ar jie kažkaip prie karščių pripratinti, ar į tą darbą priimami tik įveikę kokį nors karščio detektorių?
Sėdžiu prie lango, srūvu upeliais, o jie dar šiupeliais mojuoja. Tarsi antžmogiai, o gal demonai? Nesvarbu, kas tvarkė mūsų kiemą, nes visi džiaugiasi, kad pagaliau turime normalų įvažiavimą.
Tikriausiai natūralu, kad pasitenkinimas ilgai netrunka. Antradienį, po gausaus lietaus, mūsų kieme ėmė ir paplūdo mašinų stovėjimo aikštelė… Matyt, keliuką tvarkę darbininkai į vandens surinkimo kanalizaciją prišlavė nemaža šiukšlių. Tas beveik valandą tyvuliavęs ežeriukas buvo didelis džiaugsmas vaikams. Nerimą kėlė tai, kad vietomis šis vandens telkinys blizgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Ne dėl gražumo, o nuo čia susikaupusių naftos produktų. Tame spalvotame ežerėlyje paliktos mašinos savininkas net puolė žiūrėti, kas su jo transporto priemone darosi, – negi prakiuro degalų bakas ar kokia kita talpa.
Bet aiškiai matėsi, kad tos spalvingos medžiagos po lietaus atplaukė iš kito kiemo galo – kelininkai ten tik „išarė“, t. y. išvalė buvusias duobes. Kodėl jų iškart nesutvarkė, neaišku. Tikėkimės, kad jos bus „užlopytos“ šiandien ir jokių problemų neliks. Nesuprantu vieno: kodėl viso to nebuvo galima padaryti iškart. Negi ta išvalyta duobė kelias dienas turi pabūti tuščia ir tik tada ateina jos kadencija? Ir dėl taupumo neaišku. Mūsų kiemo didvyriai kažkur pradingo. Ar atsiras iki penktadienio – kas ten žino?
Su tais keliais, keliukais dedasi kažkokie keisti dalykai. Lūšės kaimo žmonės prieš metus džiaugėsi sužinoję, kad jų kelias – Židikai–Pikeliai pagaliau buvo įtrauktas į iki 2019 metų asfaltuojamų kelių sąrašą. Žmonės plojo katučių, džiaugėsi išsikovoję taip seniai lauktų permainų. O dabar pasirodė, kad visas tas jų džiaugsmas virto š… Kažkas ėmė ir nusprendė, kad ta kelio atkarpa neverta asfalto – esą yra daugiau šitos kelio dangos vertų vietovių. Ir nebūtinai mūsų rajone. Kitaip tariant, iš jūsų atimsim ir atiduosim kitiems… Tų vietų gyventojai nebesupranta, kaip gali keistis tokių svarbių, daug ką lemiančių institucijų požiūrius – šiandien sakome „Taip“, rytoj gal jau „Ne“.
Nesuprantu to ir aš: tuo keliu žmonės važiuoja į mokyklas, parduotuves, bažnyčią, paštą, seniūniją, gydymo įstaigą, naujam gyvenimui prisikėlusį Dautarų dvarą ir jame vykstančius renginius, net kapines… Ir gero kelio ten esą nereikia.
Vis stebėdavau, kas vyksta tuščiame žemės plote Žemaitijos gatvės pradžioje: daugiabučio gyventojai buvo sunerimę, kai ten prasidėjo statybos. Bet prieš vėją, kaip sakant, nelabai papūsi – ta teritorija, pasirodo, buvo privati, tad jos savininkas su ja galėjo daryti ką panorėjęs…
Naujame moderniame pastate įsikūrė bankas, senamiesčio gyventojus ir čia dirbančius žmones palikęs be patogaus bankomato, ten pat atsirado ir gėlių parduotuvė, o visai neseniai šalia prijungtas dar vienas pastatas, kuriame atidaryta kavinė. Jau teko joje apsilankyti – ji tikrai paliko gerą įspūdį, o svarbiausia – yra skanios kavos. Bent jau mano skoniui tinka.
Kaimynystėje stovinčio daugiabučio gyventojams gal ir yra šiokių tokių nepatogumų, nes vietoj buvusio vaizdo į Žemaitijos gatvę, apatiniuose aukštuose gyvenantys žmonės mato tik naujųjų pastatų sieną, bet tą nepatogumą gal šiek tiek gali kompensuoti kavinė. Ir mintis, kad bankas – po ranka.
Artėjantį savaitgalį miestiečiai tikriausiai stengsis praleisti gamtoje, kur nors arčiau vandens. Nors ežeruose jo temperatūra nelabai tesiskiria nuo oro, bet vanduo yra vanduo – jis šlapias ir nors kiek tikrai atgaivina.
O jei dar turite noro ir sveikatos, rytoj galite nuvažiuoti į šventę Šerkšnėnuose. Kitą savaitgalį istorinių dalykų mėgėjų laukia kaimyniniame Skuodo rajone esanti Apuolė – ten dvi dienas vyks tarptautinis senųjų amatų, archajinės muzikos ir karybos festivalis.
O jeigu nenorit niekur važiuoti, sekmadienį nueikit į senamiesčio bažnyčią – ten vyks kasmetiniai tradiciniai Porciunkulės atlaidai – ir patys pasižmonėsit, ir namiškiams lauktuvių parnešit.
Tad visiems gero, smagaus, prasmingo savaitgalio ir palankių orų.
