Apie maro pasekmes ir kt.

Šisbeitauskas

Sveikas, artėjantis savaitgali, ir jūs, mano skaitytojai. Sinoptikai grasė, kad lietūs mus užlies, vėjai nupūs, bet Mažeikius aną savaitgalį pasiekė tik viena rimta liūtis. O paskui – padange keliavo reti debesėliai ir lietus – kaip iš krapylo (žinau, žinau, kalbos komisija lieptų rašyti – šlakstyklė, bet kas tokį žodį supras – ir dar Žemaitijoje?). Po liūties su įspūdingiausia iliuminacija – žaibais per visą horizontą – vairuotojai vėl pakelėse automobilių numerių ieškojo. Mano gera pažįstama skambino, klausė, gal jos mašinos numerį netoli namų radau, be to, pats mačiau, kaip žmogelis Laisvės gatvėje numerius ant medžius saugančių tvorelių kabino.
Išvada: vyksta visuotinis atšilimas, stichijų gausės, būtina tam ruoštis. Tad automobilių numerius reikia ne šiaip pritvirtinti, o dar ir vielomis pririšti, kad liūčių vanduo jų nenuplautų. Tada nereikės pačiam po pakeles žvalgytis ar kam nors už radybas atsidėkoti.
Liūtis parodė ir tai, kad mūsų mieste įgyvendinti projektai visuotiniam atšilimui nėra pasirengę. Vėlų rudenį, ankstyvą pavasarį ar šiltesnės žiemos dienomis Juodpelkio parko purvynus keiksnojantys mažeikiškiai (yra sveikuolių, kurie dar neprašvitus po tą teritoriją bėgioja ar ant treniruoklių ropščiasi) labai norėtų, kad priėjimas prie jiems svarbių objektų būtų ne toks sudėtingas. Tie, kurie nesportuoja, o tik vaikštinėja ir gamta grožisi, taip pat norėtų namo grįžti švaresniais batais.
Man paskambino mažeikiškė ir paklausė, koks gudrutis šios rekreacinės zonos takus kažkada sugalvojo išpilti dolomitu. Aš ne geologijos mokslų specialistas, negaliu pasakyti, kuo tas dolomitas ant pėsčiųjų takų yra geras ar blogas. Labiau šioje srityje išsilavinusi pašnekovė paaiškino, kad tai kreida, kuri sąlyčio su vandeniu metu aptirpsta, virsta į košę, o košė taip „nuspalvina“ batus, kad paskui niekur kitur negali eiti, tik namo. Moteris tikino: vaikštinėti apsiavus guminius batus ji nenorinti, išėjimas į Mažeikius jai asocijuojasi su švente, o šventei reikalingi bateliai – švarūs ir niekuo neaplipę.
Paklausiau mažeikiškės, ar seniai ji savo vaikštinėjimo šventę šventė Juodpelkio parke. Pasirodo, senokai. Pranešiau naujieną, kad Savivaldybė susirūpino dėl ten atliktų darbų kokybės ir rangovą  įpareigojo rastą broką ištaisyti. Pasiūliau pasižvalgyti dar kartą ir man pranešti, kaip vertina  permainas. Bet pažiūrėjęs, ką užfiksavo „Santarvė“ po liūties, pagalvojau: gal ir neteisingai būsiu padaręs. Juk dabar pasivaikščiojimams ir pabėgėjimams kenks ne tik dolomitas ant takelių, bet ir duobės šalia jų…
O kai pagalvoji, kad tas projektas prieš ketverius metus buvo pripažintas vienu geriausių visoje vakarų Lietuvoje, suima didelis liūdesys. Imi mąstyti apie negailestingą laiką ir kitus išbandymus, kurie didžiausius statinius ir iškiliausius žmones paverčia griuvėsiais (čia interpretuoju Maironio „Trakų pilį“). Ką tada kalbėti apie dolomitinius takelius, jei pusmetriniai mūrai pasiduoda. Tiesa, po ilgesnio laiko. Kelių bei takų projektavimo ir statybos specialistams apie tai būtinai reikėtų pagalvoti…
O aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tas baisusis afrikinis kiaulių maras atsisuks prieš mane patį. Juk išmanantys žmonės tikino, kad žmogus nuo to maro nenukentės – tik kiaulės. Cha. Nukentėjau jau du kartus – anksčiau, o trečią – prieš kelias dienas. Pirmą kartą nukentėjau nuo giminaičių – kai svečiuodamasis pas juos apžiūrėjau gražuoles kiaulaites ir dezinfekuotais batais parėjęs į trobą užlipau ant ilgaplaukio šviesaus kilimo. Mano pusseserei prasidėjo tokia isterija, kad pamaniau: šakės, dabar, matyt, kiaulienos nebevalgysiu ilgus metus. Kad jos valgysiu mažiau, supratau ir pasižvalgęs po parduotuvę. Seniai pats neieškojau skanesnio gabalėlio šašlykui, o kai nuėjau, žagtelėjau: mamyte, kokios kainos!
Paskutinį smūgį afrikinis gripas man sudavė šią savaitę. Pasakoju nuo pradžios. Vienas prekybos centras pasiskelbė labai pigiai pardavinėjantis bulves – vos po 0,23 euro už kilogramą. Nueinu į parduotuvę, apžiūrinėju, kas padėta. IR KĄ SAU MANOTE? Aptvare, kur tų prekių laisvai gali prisirinkti, – tikriausios kiaulinės bulvės. Žinot, tokios mažytės, kurias meta į kiaulėms skirtą šutinį. Šalia – keli tinkliniai maišai su normaliomis bulvėmis, o jau jų dydis – kaip mano kumščio. Bet kaina – ta pati.
Apžiūrėjau, kad vienas maišas prakrapštytas, tinklas praplėštas, taigi tas gražias bulveles kažkas jau pradėjo perrinkinėti ir į savo krepšį dėtis. Pradėjau rinktis ir aš. Pribėga prie manęs parduotuvės darbuotoja ir klausia: „Ką čia darot?! Kodėl maišus gadinat? Reikia visą maišą imti, jei norite akcijinių bulvių!“ Išsigandęs pasakiau, kad tą skylutę ne aš prasiplėšiau, kad ją tokią radau. O moteriškė toliau bėdoja: „Tik nueik minutei, kitai, jau, žiūrėk, ir drasko tuos maišus…“ Pasirodo, ji saugo maišus nuo pirkėjų kenkėjų ir akylai žiūri, kad gerųjų bulvių po vieną neišnešiotų.
O aš pasakiau, kad nesuprantu prekybcentrio vadybininkų logikos: jeigu jau nori urmu – maišais – geras ir pavieniui prastas bulves pardavinėti, tai tegul padaro skirtingas kainas. O dabar tik gaišta laiką pirkėjus už rankos stvarstydami… Išsigandęs paklausiau moteriškės: tai ar aš galiu užbaigti ką pradėjęs – bulvę kitą pro tą maišo skylę išsitraukti? Ji numojo ranka: gali, nes svoris vis tiek neatitiks, nežinia, kiek tų bulvių čia jau ištraukyta.
Kad ir ką sakytumėte, man neįrodysite, kad ne afrikinis maras dėl viso to kaltas. Kiaulių Lietuvoje sumažėjo (kiaulienos kainos pakilo), tradicinių pašarų nebėr kur dėti – tai žmonėms juos pardavinėja. Dar pasakytų, kad tos mažylės bulvytės labai naudingos – rankas mankština, smulkiąją motoriką lavina, sveikatą tausoja. O aš tokių nesugraibau.
Dar viena trumpa istorija apie kitą prekybos centrą. Atbėgo moteris į redakciją ir pasiskundė, kad jame skraido… musės. O jai dėl to taip šlykštu, taip šlykštu… Ir klausia: ar niekas negalėtų sudrausminti. Ne muses, žinoma, paveikti, o centro darbuotojus, su jomis nesusitvarkančius. Redakcija patarė kreiptis į tarnybą, kuri maisto kokybe ir mūsų apsauga nuo visokių gyvių rūpinasi. Žinoma, galėjo pasiūlyti ir į kitą solidžią įstaigą nueiti. Patys žinote, kas rajone šiuo metu yra didžiausias musių specialistas.
Šiandien programuotojų diena. Užsiprogramuokime, kad bus geras savaitgalis. Bet kokiu atveju.