- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Apie nepatogų sniegą ir tylų jubiliejų

Šisbeitauskas

Prisėdau pabendrauti su jumis ir nežinau, nuo kuo pradėti – linksmesnių, nuotaikingesnių ar rimtų dalykų: turiu sukaupęs ir tokių, ir kitokių. Geriausiai, aišku, yra tas vadinamasis „aukso viduriukas“. Tokiu pavadinčiau šios ir ankstesnės savaitės pabaigos orus, nepagailėjusius sniego. Dabar galvoju – gal seniai jo tiek neturėjom? Sniegas – ne purvas, tad su juo nėra blogai, jei tinkamai tvarkomasi. O su darbu yra visaip: kur traktoriukas su valytuvu spėjo pravažiuoti – viskas gerai, bet jei pavėlavo ir pėstieji per jį klampodami spėjo šiek tiek suminti, – tada jau blogiau. Ir jei bent kiek dar ant jo užsninga, tokiu šaligatviu pasidaro labai sunku vaikščioti: jis nėra slidus, bet pareiti iš senamiesčio į mikrorajoną tikrai nėra lengva. Mažeikiškiai tokį ėjimą vadina klampojimu. Ir tokių „klampojamų“ šaligatvių mieste, ko gero, daugiausiai. Dabar, kai jau keletą dienų nesninga, tik galime džiaugtis, kad tokie šaligatviai dar kartą nuvalomi.
Praėjusį savaitgalį kalbėjau apie tai, kad šaligatviams barstyti jau trūkstama druskos. Dabar galiu pasakyti, kad ačiū Dievui. Ja, matyt, pabarstomos miesto gatvės, tad eiti per perėjas su tokia druskinga pliure tikrai nemalonu. Juolab kad žinome, kaip ta druska ėda batus. Mėgstantys valgyti sūriaĩ darykit išvadas – reikia įsivaizduoti, kaip ji ėda mūsų organizmus.
Jei gatvės ir šaligatviai pakenčiami važiuoti ar eiti, tai apie keliukus daugiabučių kiemuose – kita kalba. Automobiliai sunkiai kasasi iš vietos, o ten, kur yra jų stovėjimo aikštelės, važinėti dar sunkiau. Visi žinom, kad keliukus ir aikšteles valyti turėtų patys automobilių savininkai. Bet kur tau! Gal taip atsitiktų tik tada, kai mašinos išvis nebegalėtų pajudėti iš vietos. Prisimenu, kaip prieš keletą metų iniciatyvos patiems nusivalyti sniegą iš kiemų buvo ėmęsi kelių daugiabučių gyventojai, bet išjudinti visus yra labai sunku: mūsų laikais bendruomeniškumas ir gera kaimynystė bendrai tvarkyti aplinką yra labai retas dalykas. Galima sakyti, beveik išnykęs ir niekam nepriimtinas – vis galvojama, kad kas nors tuos keliukus ims ir nuvalys.
Ir dar viena snieguota problema – autobusų stotelės. Savaitės pradžioje esant atokiau nuo įlipimo aikštelės iki autobuso buvo sunku pribristi. Trečiadienį pastebėjau, kad stotelių aikštelės jau buvo nuvalytos, bet… ar tie autobusų vairuotojai tingi, ar tiesiog nesugeba kuo arčiau jų privažiuoti, tad žmonėms, kol pasieks autobusą, tenka klampoti per sniegą. Buvo net atvejis, kad, dėl to papriekaištavus vairuotojui, šis pasiūlė turėti „šiupelę“ ir tą priėjimą atsikasti patiems.
O šiaip sniegas nėra blogai: pažiūrėkit, kiek džiaugsmo vaikams: dažnai tenka praeiti pro Naftininkų gatvėje prie Sodų mokyklos likusį kalną – vaikų su rogutėmis, įvairiomis čiuožynėmis čia yra visada. Tiesa, prisiminus, kaip tas snieguotas kalnas atrodydavo dešimčia ar dvidešimčia metų atgal, dabartinis vaikų skaičius yra niekis: dabar vaikai „čiuožinėja“ kompiuteriuose, planšetėse, mobiliuosiuose telefonuose ir, pasirodo, išmaniuosiuose laikrodžiuose…
Antradienio vakarą buvo šioks toks atlydys, bet pamatyti ką nors ritinant senį besmegenį teko gal dviejose vietose. Kiek pamenu, mes net tvirtoves sulipdydavom ir surengdavom didžiulius sniego mūšius. Grįždavom iki kaklo šlapiais drabužiais, tėvai pykdavo, bardavosi, bet buvo smagu. „Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?“ – norėtųsi padejuoti, prisiminus Maironį. Bet Poetas šį retorinį klausimą kėlė ne dėl sniego tvirtovių, o šiek tiek dėl rimtesnių, kilnesnių dalykų.
Apie snieguotus dalykus gana. Nežinia, kiek dar to balto patalo turėsime, tad pasidžiaukime juo. Praėjusį savaitgalį didelį – trisdešimtmečio veiklos jubiliejų drauge su mažeikiškiais ir savo draugais minėjo politinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“. Šis kolektyvas pažįstamas ar bent žinomas visiems apie miesto kultūrą šiek tiek nusimanantiems mažeikiškiams: matome jį kone visose miesto šventėse, įvairiuose renginiuose – nebūtinai tai turi būti susiję su šio kolektyvo paskirtimi: aš net mėgstu pajuokauti, kad paprašius „Atmintis“ gal sutiktų padainuoti ir vestuvėse…
Šios sukakties proga bažnyčioje buvo aukojamos mišios ir gal nesvarbu, kad po jų kolektyvą norėjęs pasveikinti kunigas nebeprisikvietė nei jos vadovės, nei ko nors iš choristų – visi jau buvo išskubėję į šventinį koncertą. O skubėti gal ir nereikėjo, nes laiko iki jo buvo į valias: prieš jį savo fotografijų parodą tremties tema pristatinėjo mažeikiškis Gintautas Alekna. Jo kalbos metu kažkas iš žiūrovų replikavo, kad kalbėtų garsiau, bet iš kalbančiojo lūpų atskriejo pasiteisinimas – esą, jei jūs netriukšmautumėte, tai viską girdėtumėte. Tada aš nebesupratau – kam reikalingas mikrofonas, jei kalbančiųjų, nepaisant į koncertą einančiųjų žiūrovų šurmulio, negirdi visi susirinkusieji.
Su garsu nekas buvo ir koncerto metu. Jo pradžioje poetinę kompoziciją rodžiusių skaitovų reikėjo klausytis ištempus ausis, sunku buvo girdėti ir vedėjų kalbas. Galvojome, kad taip yra tik mums, sėdintiems penkioliktoje eilėje, bet, pasirodo, kad žodžius gaudyte gaude ir devintoje eilėje buvę žiūrovai. Scenoje kabėjo didžiuliai mikrofonai, bet jei kalbama toli nuo jų, beveik nieko nesigirdėjo.
Ir dar viena visų Mažeikiuose vykstančių jubiliejinių renginių problema – sveikinimai. Jei šventė baigiasi jais – nieko gera nesitikėk. Suprantu: kolektyvus pasveikinti oficialiai, stebint žiūrovams, gali rajono valdžia, iš toliau atvykę svečiai, bet pas mus priimta praktika, kad į sceną su sveikinimais ir ilgiausiomis kalbomis lipa kas tik panorėję. Taip buvo ir šios šventės metu: sveikintojų – daug ir niekas nepagalvojo, kad kai kuriems garbaus amžiaus „Atminties“ choristams išklausyti jų stovint nebuvo lengva. O ką kalbėjo sveikinusieji – nieko nesigirdėjo: scena buvo panaši į nevaldomą chaosą.
Baigsiu orais: sinoptikai teigia, kad savaitgalis bus šaltokas, nors gal ne toks kaip prieš daugiau nei šešiasdešimt metų Utenoje – tada užfiksuotas visos Lietuvos šalčio rekordas: -42,9 °C.