Šisbeitauskas
Jėzusmarija, kaip nesisekė mūsų krepšinio rinktinei Rio de Ženeiro olimpiadoje! Įtariu, kad metant į krepšį velnias vis užkišdavo tinklelį. Ką padarysi – naktį nemiegojusius mažeikiškius ir visos Lietuvos krepšinio mylėtojus mūsų krepšininkai nuvylė. Liūdna ne dėl to, kad vyrukai po ketvirtadienio rungtynių su australais turėjo pasitraukti iš olimpiados, o todėl, kad dvikovas jie pralaimėjo tokiu dideliu taškų skirtumu: penkiasdešimčia – su ispanais ir dvidešimt šešiais – su Australijos krepšininkais. Nenoriu nieko kaltinti, nebent tik mūsų krepšinio ąžuolų paklausti: vyrai, ar jūs stengėtės nugalėti ir puolėte, ar tik bandėte apsiginti nuo priešininkų?
Kad ir kaip ten būtų, smagu, kad iš Rio lietuvaičių delegacija parvažiuos ne be medalių: vienas kitas ne pačios geriausios kokybės medalis vis dėlto jiems atiteko. Olimpiada dar nesibaigė, tad galime tikėtis ir kitokių laimėjimų. Man tik įdomu tai, ką Rio bepamatys mūsų ne pirmą kartą savo sprendimus keičiantis Premjeras, nutaręs ketvirtadienį ten atsirasti? Nebent pasižiūrės gražių olimpinių žaidynių uždarymo vaizdų.
Pavydu buvo stebėti per televiziją, kaip kai kuriuose miestuose krepšinio žiūrėti dideliame ekrane renkasi jaunimas, vienur tai vyko arenose, kitur – tiesiog aikštėse. Neabejoju, kad tokių bendrų renginių norėtų ir mūsų jaunuoliai – juk visiems bendrai sirgti už krepšininkus daug geriau nei lindint kur nors kavinėje ar tiesiog namuose.
Mažeikiuose pasigendu ir oficialios vietos, kurioje jaunimas galėtų nemokamai bendrauti wifi ryšiu: jeigu kavinėse, restoranuose ar kitose viešojo maitinimo įmonėse, kai kuriose parduotuvėse toks ryšys yra, tai kai kas juo ir stengiasi būdamas šalia pasinaudoti. Žinoma, nelegaliai. Žinau, kad kai kuriuose miestuose, jaunimo pamėgtose susibūrimo vietose, toks ryšys yra, tai kodėl tai negalėtų būti ir Mažeikiuose – kur nors senamiesčio parke, stadione ar prie Juodpelkio tvenkinių, Sodų gatvės trikampio skverelyje…
Senamiesčio J. Basanavičiaus gatvėje kasdien burzgia traktoriai, trata kita technika, džeržgia metalo pjūklai. Čia vyksta gatvės renovacija. Nors tiek pėstiesiems, tiek važiuotiesiems yra šiokių tokių nepatogumų, bet visi, kaip ta lapė, kuriai dyrė odą, supranta, jog tai kažkada baigsis ir gatvė bus graži. Gyventojai stebisi tik dėl to, kodėl toje gatvėje taip skubiai buvo išardyti šaligatviai ir jų niekas nejudina: žmonėms tenka vaikščioti važiuojamąja dalimi, o ši dabar – vienas purvas. O dar tie nuolatiniai lietūs, purvą paverčiantys dar didesne pliurza.
J. Basanavičiaus gatvės gyventojų aistros verda ir dėl medžių: vieni piktinasi, kad kažkodėl buvo nupjauti gražūs, stiprūs medžiai, o kiti skundžiasi, kad prie jų namų esantys baigiantys nunykti, pageltę medžiai palikti ramybėje. Žmonės traukia pečiais ir stebisi, kaip tokių medžių niekas nemato ir klausia – negi jie renovuotoje gatvėje tokie ir bus palikti? Kai kas suskubo kreiptis į seniūniją, kad tuos medžius nupjautų, bet išgirdo, kad reikia sudaryti komisiją, o jos vadovas atostogauja.
Bet žmonės nepraranda vilties ir tikisi, kad nupjautų medžių vietoje atsiras kiti, gražesni, o senieji paliegėliai vis dėlto bus nupjauti. Žodžiu, palauksim – pamatysim.
Dėl lietingų orų pavojaus varpais skambina žemdirbiai – vandenyje skęsta ir pūva daržovės, į laukus negali įvažiuoti kombainai, o jei ir įvažiuoja, grūdai – labai prastos kokybės ir didelio drėgnumo. Žodžiu, tragedija. Sinoptikai kalba, kad šis savaitgalis bus gana karštas. Jei bus labai karšta – vėl negerai – daržovės pradės dar labiau pūti… Taigi gamta šią vasarą pateikia įvairių staigmenų – kiek pamenu, taip ir buvo kalbėta jai prasidėjus.
Kai lyja, vanduo užsilaiko ir kai kuriose gatvėse, o vairuotojams „dzin“. Pačiam teko patekti į nepavydėtiną situaciją Žemaitijos gatvėje prie perėjos: kol laukėme žalio šviesoforo signalo, vienas vairuotojas pralėkė tokiu greičiu, kad išsitaškęs vanduo išprausė visus ten stovėjusius žmones. Negana to, kad lyja iš viršaus, papildomą dozę vandens galima gauti ir iš šono. Tik nepasisaugok, ir jau šlapias.
„Lietus Lietuvoj…“ arba „Čia – Lietuva, čia lietūs lyja…“. Taigi – nieko gero.
Šį savaitgalį kažkaip ramiau dėl renginių. Kiek žinau, į kaimo šventę šeštadienį rinksis rubikiškiai, o sekmadienį Rubikuose vyks Šv. Roko atlaidai ir bus minimas bažnyčios 80-metis. Taigi rubikiškiams šį savaitgalį tikrai bus kuo užsiimti.
Laikraštyje pamačiau išspausdintą aukotojų Telšiuose pastatyto paminklo Durbės mūšiui sąrašą. Iš mūsų rajono tame sąraše radau tik Mažeikių savivaldybę bei motociklininkų klubą „Ašvėnē“. Daugiau nieko – nei verslininkai, nei pavieniai asmenys prie paminklo, įamžinusio žemaičių tvirtybę, neprisidėjo, nors tame sąraše pilna pavardžių ir įvairiausių įmonių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų. Tiesa, kalvis Virgilijus Mikuckis prisidėjo savo darbu. O visi kiti… Vadinasi, mes dar nesame tikrai žemaičiai. Toks pat ir aš. Ir man dėlto dabar gėda.
sisbeitauskas@santarve.lt
