Ar gerumo akcijos – pasipelnymo šaltinis?

Šisbeitauskas

Ramybės, rimties ir susikaupimo savaitė. Tai nulėmė dvi kiek kitokios, nei įprastai – Visų šventųjų ir Vėlinių dienos. Jos mūsų kapines pavertė didžiuliais šviesos ir gėlių miestais. Nori nenori, tomis dienomis prisimeni Anapilin išėjusius savo artimuosius, draugus, gal net ir tuos, kurių nepažinojai, bet žinai, kad jų sielos jau gyvena kitame pasaulyje. Koks jis – vienas Dievas težino.
Ir atrodo keista, kai kas nors pradeda interpretuoti, kas mūsų laukia Aname nežinomybės pasaulyje – lyg kažkas ten buvęs sugrįžo ir papasakojo. Kad ir kaip ten būtų, apie tai – anksčiau ar vėliau – sužinosime visi. Kažkas iš pažįstamų teigė, kad nebijo mirti, tik bijo ten laukiančios nežinomybės ir baisios, skausmingos mirties. Visada tokias mintis stengiuosi vyti šalin – kaip jau bus, taip, nieko mes čia negalime pakeisti ar kažkaip to palengvinti. Tad geriau apie tai ir negalvoti.
Lapkričio pirmosiomis dienomis uždegti žvakutę, padėti gėlės žiedą ant kapų – graži, žmogiška tradicija, kurios laikomės nuo seno, tad man kiek keistai atrodo tų dienų išvakarėse ir pas mus pradėtas švęsti Helovinas. Net pats pavadinimas mane purto – kažkoks pragaro garbinimas. Ir tos paskutinės spalio dienos šventimas išsidažius pačiomis juodžiausiomis spalvomis atrodo toks svetimas. Ši šventė pas mus atėjo net ne iš Europos, kaip kokia Valentino diena, o iš už Atlanto. Kodėl iš ten negalime semtis gražių tradicijų, o vaikomės pačių baisiausių? Girdėjau ne vieno dvasininko samprotavimą, kad, švęsdami Heloviną, krikščionys paniekina mūsų tradicinę religiją, nes garbina pragarą ir tai esą nuodėmė, nes sulaužo pirmąjį Dievo įsakymą.
Kiek kitaip atrodo spalio paskutinėmis dienomis skriaudžiamos daržovės – moliūgo – šventės. Kiek tai susiję su Helovinu, sunku pasakyti, bet kad sąsajų yra – aišku: iš moliūgo pjaustomos žvakidės kažkodėl neatrodo angeliškais veidais – vis kažkokios pabaisos. Mano galva, to Helovino su moliūgais pas mus ir užtektų – tegu tai būna šios daržovės pagerbimo, o ne persirengimo šmėklomis šventė. Panašios į tai yra Užgavėnės, bet ir jų personažai kiek kitokie – niekaip nesusiję su velniais ir pragaru. Nors dabar galima sulaukti visko – giltinė, vis dėlto, ten sukinėjasi.
Laikraščio internetiniame puslapyje pasirodė apklausa, kurioje teiraujamasi, ar reikalingos „Maisto banko“ akcijos? IR KĄ JŪS MANOTE? Dauguma respondentų pažymėjo, kad jomis nepasitiki, kiek mažiau – kad jos nereikalingos. Man tai pasirodė kiek keista: žmonės „Maisto bankui“ aukoja gana aktyviai, maisto produktų akcijų metu surenkama vis daugiau, o manoma, kad visa tai panaudojama ne pagal paskirtį, t. y. – nesąžiningai. Nežinau, ar esu praleidęs be paaukojimo nors vieną akciją, bet niekada nepagalvojau, kad tie mano nupirkti produktai atiteks kažkam ne tam… Nežinau, gal esu per daug patiklus, nes tikrai tikiu, kad per televizorių pateikiama informacija, vaizdai, kam tie produktai atitenka, kur jie dalijami, yra teisinga.
Negi tokį gerą darbą dirbantys žmonės, savanoriai yra nesąžiningi, o gerumo akcijos kažkam neša naudą? O gal apie akcijos nesąžiningumą galvojantys žmonės apie tai sprendžia pagal savo pačių sąžinę? Rusai šiam atvejui turi puikų posakį – „každyj sudit po mierie svojei isporčienosti“, bandysiu versti: „kiekvienas teisia pagal savo sugedimo mastą“ ar kažkas panašaus.
O dėl šios akcijos reikalingumo taip pat neabejoju – mano galva, ji tikrai yra reikalinga, nes kol gyvename tokiu laiku, kai žmonės nesuduria galo su galu, kaip kitaip padėti likimo nuskriaustiems žmonėms? Kita vertus, kiek tokių pagalbos akcijų dabar organizuojama? Negi jos atsirado tam, kad kažkas galėtų pasipelnyti? Ir jei visi galvotume, kad jų nereikia arba jos yra neskaidrios, tad kam mes išvis aukojame? Artėja gruodis, mūsų mieste tikriausiai vėl bus vykdoma akcija „Sušildykim sielas“: jos metu nors kiek padedama likimo nuskriaustiems žmonėms, praskaidrinama jų pilka kasdienybė, tad negi ir ji yra nereikalinga?
Jau beveik savaitę gyvename naujuoju – Žiemos laiku. Rytais dabar būna kiek šviesiau, bet tai sunkiai pastebima, o kad vakarais labai anksti sutemsta, tikriausiai pastebėjo visi. Ir neteko sutikti žmogaus, kuris laikų kaitaliojimu būtų patenkintas, tik kai kas sako, kad to nelabai jaučia. Apie tai, kad laikrodžių sukinėjimai pavasario ar rudens metu lietuviams nepriimtina, kalbama jau seniai, pateikiama begalės to paaiškinimų – niekas į tai nekreipia dėmesio. O turėtų. Pasirodo, pareikšti oficialiai, kad laikų kaitaliojimas lietuviams nepriimtinas, Briuseliui reikėjo praėjusiais metais, bet mūsų šalies pagrindinės galvos į tai numojo ranka. Dabar išsakyti priekaištus dėl laiko kaitaliojimo ir pareikšti, kad Lietuva to nepageidauja, bus galima tik 2021-aisiais metais. Gal tada mūsų valdžia imsis kokių žingsnių ir pabandys padėtį ištaisyti? O kol kas viskas lieka kaip likę – dar mažiausiai ketverius metus bandysime pratintis prie Žiemos ar Vasaros laiko.
Nežinau, kaip jums, lapkritis man – pats nemaloniausias mėnuo, kažkoks tamsos metas: sniego beveik nebūna, anksti sutemsta, o jei dar lyja ar krinta šlapdriba – labai nejauku. Psichologai pataria tokiu metu tiesiogine to žodžio prasme gyventi kuo šviesiau: namuose užsidegti kuo daugiau lempų, nesėdėti tamsoje ar prieblandoje, nes tamsa niekada nebuvo geras draugas – ji priartina niūrias nuotaikas, sukelia įvairias neigiamas mintis, tad negailėkime šiek tiek daugiau sumokėti už elektrą – juk mūsų nuotaika ar sveikata yra brangiau už centus.
Ateinančią savaitę minėsime Pasaulinę sveikos mitybos dieną, tad nors jos metu, jei neišeina nuolat,  stebėkime save ir tai, ką valgome. O šiandien – Šv. Huberto – medžiotojų globėjo diena. Medžiotojams palinkėkime taiklios akies ir jų pomėgio malonumo – nemanau, kad laimikis jiems yra pats svarbiausias.