Algirdas Petravičius

Mažeikiai – keistas Lietuvos pakraščio miestas. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad jame laikas bėga kažkaip kitaip, negu Telšiuose, Vilniuje ar Druskininkuose.  O kartais rodosi, kad jis tiesiog stovi vietoje.
Čia kalbu ne apie sekundžių tiksėjimą, bet apie giluminius procesus. Na, kad ir mūsų rajono „politinis elitas“. Stebėtina, kad kai kurie portretai atkeliavo dar iš „praėjusios epochos“ ir kolūkinių laikų, o politiniai ir ūkiniai rajono veikėjai jau daugiau kaip dvidešimt metų taip „nenuilstamai sprendė“ miesto ir rajono globalizacijos reikalus, kad Mažeikiai tapo… probleminiu miestu.
Kažkam gal atrodo, kad eilinis mažeikiškis tai turėtų vertinti kaip miestų vadybos „aukštąjį pilotažą“, tačiau tai padaryti neapsiverčia liežuvis. Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė politinės daugumos (koalicijos) manieros, iškalba, kostiumai, bet iš praeities nuolatos velkasi  partinio instinkto – „išsaugoti valdžią“ – dvasia. Todėl metai iš metų nėra miesto vizijos, nėra perspektyvos matymo, nėra nuojautos ir labai trūksta pagarbos eiliniam miestelėnui ar rajono gyventojui. Manau, nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų rajone politinė valdžia praktiškai nepasikeitė, o per šią kadenciją netgi vyksta istorinis reveransas, „praėjusio laiko“ rekonstrukcija. Tai yra unikalus atvejis!
Todėl aš užduodu sau klausimą: ar po to, kas išsakyta, gali būti dėsningi kiti dalykai, kurie vyksta šalia mūsų? Kodėl man atrodo, kad laikas bėga kitaip arba nuobodžiauja ir tiesiog stovi?
Šiame „laiko sąvokos“ kontekste gana mistiška man pasirodė viena sena istorija. 1987 metų rugsėjo mėnesį tuometinis rajoninis laikraštis „Pergalės vėliava“ su rubrika „Aštria plunksna“ išspausdino mano žinutę „Kodinis pavadinimas Snapas“. Jaunesniam skaitytojui priminsiu, kad dar 1984 metais Sodų trikampio parkelis pasipuošė skulptūromis. Neaišku kodėl, tačiau skulptoriaus S. Urbono skulptūra „Paukštis“ kentėjo nuo vandalų ir nuolatos būdavo vagiamas skulptūros snapas. Apie tai ir buvo mano trumpa žinutė. Nors nuo rašinio paskelbimo praėjo jau beveik dvidešimt penkeri metai, skulptūra „Paukštis“ iki šiol kaip niekur nieko stovi… be snapo. Keista, bet tai yra faktas! Manau, kad toks „istorinis“ atvejis galėtų pretenduoti į nominaciją per kokį nors mero padėkos vakarėlį. Skulptūra „Paukštis“ stovi taške, kuris tarytum užbaigia vieną skvero kraštinę. Kitą kraštinės tašką sudarė iš šio skvero fontano saugoti nuimta, bet vėliau paslaptingai dingusi vertinga bronzinė berniuko skulptūra. Trečiuoju tašku galėčiau įvardyti požeminį tualetą, kuris vieną dieną užsidarė, bet daugiau nebeatsidarė. Tai kažkuo panašu, tik milžiniškai sumažintu masteliu, į Bermudų trikampį ir jo dar neištirtas paslaptis, kai dingsta ne snapai ar skulptūros, o didžiuliai lėktuvai ir laivai. Niekaip kitaip kaip anomalija negalima pavadinti pastato vaiduoklio išdegusiais langais Sodų gatvėje Nr. 7, kuris šliejasi prie Sodų trikampio skvero. O gal čia viskas yra gerokai paprasčiau ir ne taip mistiška, kaip man atrodo?
Mažeikių rajono savivaldybės tinklalapio Mažeikių rajono skiltyje rubriką „Datos, faktai, skaičiai“ užbaigia tokia šykšti informacija: „1975 m. Zastaučiuose atidarytas Juozo Vaičkaus muziejus. 1981 m. įrengta Č. Kontrimo galerija muziejus.“
Ar gali taip būti, kad prieš trisdešimt vienerius metus kažkam sustojo laikas? Ir nejaugi visiems laikams?
Telšiai jau baigia pasistatyti ir įsirengti šiuolaikinį sporto aikštyną ir turi savo dramos teatrą, Druskininkai toli „atsiplėšė“ su pramogų ir SPA parkais, o Mažeikiai, kažkada turėję net simfoninį orkestrą, šiandien dar tik dėlioja spalvotas šaligatvių trinkeles. Bet to šiandien aiškiai nepakanka, kad galėtume sakyti, jog spėjam su laiku ir jo mestais iššūkiais, jog savo idėjomis jį netgi lenkiam. Tai yra tik nuomonė, nes laiką kiekvienas supranta savaip.
Beje, kažkur skaičiau, kad laikas Žemėje kažkada sustos…

Algirdas Petravičius