- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Ar tikrai esame pasirengę vėl tapti 3 milijonų valstybe?

Robertas DARGIS

Daugelis Europos valstybių jau ne vieneri metai bando aiškintis visuomenės senėjimo tendencijas ir spręsti problemas, nes suvokia, kad tai tiesioginė grėsmė jų ekonomikai – su senstančia visuomene ir didėjančiu pensininku skaičiumi valstybė netenka darbuotojų, o tuo pačiu – mokesčių mokėtojų. Visa tai yra tiesioginė grėsmė valstybės finansams ir visos ekonominės sistemos tvarumui. Su tomis pačiomis problemomis susiduria ir Lietuva.
Aišku, galime sakyti, kad gegužės mėnesį pirmą kartą nuo 2004 metų mes turime teigiamą balansą: yra daugiau atvykusiųjų į Lietuvą negu išvykusių. Iš Lietuvos šiemet gegužę išvyko 3084 asmenys, o imigravo 3627. Jeigu tai būtų tvari tendencija, ar to pakanka? Manau, vargu, nes lietuvių emigracija išlieka didesnė nei reemigracija, o ir dėl didesnio mirtingumo nei gimstamumo Lietuva kasmet praranda 10 tūkstančių gyventojų.
Prastėjančias demografines tendencijas stebėjome jau nuo 2006-ųjų. Apie šias problemas, kurios labai skaudžiai palies mūsų ateitį, kalbu daugiau nei 13 metų. Deja, bet per tą laiką politinių sprendimų galią turintieji taip ir nesuvokė, kad demografija bus vienas svarbiausių dalykų ir mums reikia kurti planą – ką darome, kad išliktume. Verslas kalbėjo ne tik apie problemas, siūlėme sprendimus, kaip susigrąžinti emigrantus arba sumažinti išvykimo mastus, numatant ilgalaikes priemones, nukreiptas demografinėms problemoms – gimstamumo ir emigracijos – spręsti, kuriose būtų atsižvelgta į jaunų šeimų poreikius, kryptingą investicijų pritraukimą į regionus ir naujų darbo vietų kūrimą, sąlygų plėtoti verslą gerinimą ir t. t. Ir, aišku, daugeliui labai nepriimtinas siūlymas – trečiųjų šalių piliečių pritraukimas.
Pagaliau pabandėme pažiūrėti į esamas problemas plačiau, neapsiribodami siauru ir niekur nevedančiu mąstymu, kad visas problemas Lietuvoje galime išspręsti atlyginimu pakėlimu ir emigravusių tautiečių susigrąžinimu, rožinėmis spalvom jiems nupiešus pokyčius Lietuvoje. Praėjusią savaitę paskelbtas migracijos priežasčių tyrimas, kuriuo buvo bandyta išsiaiškinti ne tik ekonomines/finansines priežastis, bet ir tai, kaip žmonės jautėsi, gyvendami Lietuvoje.
Tyrimas parodė, kad šiuolaikinė migracija iš Lietuvos yra nulemta ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei psichologinių veiksnių, o taip pat pilietinio aktyvumo faktorių. Žmonės iš Lietuvos išvyksta ne tik dėl finansinių problemų, bet ir dėl jaučiamos nepagarbos ar valstybės nejautrumo socialiniams iššūkiams. 33,1 proc. jautėsi čia nelaimingi, 56,7 proc. jautėsi nereikalingi Lietuvoje, 70,5 proc. išvyko, nes gyvenimas Lietuvoje blogėjo ir jie nematė ateities perspektyvos, o 20,3 proc. respondentų norėjo pabėgti nuo lietuviško valdymo.
Išvykusiųjų nuomone, labiausiai taisytini dalykai Lietuvoje – korupcijos dydis, ekonominė nelygybė ir nepagarba eiliniam žmogui. Pridėkime prie to faktą, kad daugiau nei 72 proc. išvykusiųjų pagrindinis žinių šaltinis iki šiol yra Lietuvos žiniasklaida, tada kyla labai paprastas klausimas: kiek tų išvykusiųjų, matydami dabartinį Lietuvos paveikslą, norės grįžti?
Juk paveikslas, pažiūrėjus iš šalies, tikrai kuo toliau, tuo atgrasesnis: verslas Lietuvoje po 28 nepriklausomybės metų jau tapo absoliučiu blogiu, tad daugelis iš tų, kurie galvojo grįžti ir pradėti savo verslą Lietuvoje, matyt, gerai pagalvos, ar verta. Priešprieša tarp verslo ir visuomenės ir toliau kryptingai didinama. Politikai gavę bent kelias minutes eterio pirmiausia skuba paskelbti, kad visi verslininkai yra vergvaldžiai ir kad visus juos reikia išbuožinti, o tada teisingai padalyti. Dar pridėkime pastarųjų metų bandymus įstatymais įtvirtinti „ukazus“ ką mums valgyti, gerti, kur gydytis, kaip kaupti pensijas… Kitokioje aplinkoje pagyvenusiam žmogui vargu ar kils noras sugrįžti.
Galime sukurti dešimtis strategijų, pasirašyti dar keletą memorandumų, paskelbti dar daugiau gražiai viešojoje erdvėje atrodančių pilietinių akcijų, bet jeigu nenugalėsime savo egoizmo ir noro bet kokia kaina laimėti rinkimus, jeigu nejausime atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus, jeigu ir toliau tik skaldysime visuomenę, jei neieškosime bendrų sąlyčio taškų, kad galėtume kartu veikti ir spręsti problemas, tai apie trijų ar keturių milijonų Lietuvą, kurią dabar bandome suburti pilietinėmis akcijomis, galime pamiršti.
O reikia tikrai, rodos, nedaug: politikams atsisakyti noro eiti lengviausiu keliu – pamiršti populizmą ir reitingus bei rasti savyje šiek tiek drąsos ir atsakomybės, balsuoti ne už reitinginius sprendimus, o už įstatymus, kurie užtikrins ekonomikos tvarumą, sudarys žmonėms sąlygas veikti, dirbti ir užsidirbti. Atsisakyti noro po kiekvienų rinkimų visas reformas pradėti nuo pradžių ir pagaliau visiems susitarti, kokioje Lietuvoje norime gyventi ir ką visi kartu turime padaryti šio tikslo vardan. Verslas taip pat turi suvokti savo atsakomybę ir investuoti į visuomenę. Akademinė bendruomenė, savivalda, žiniasklaida, mokytojai, gydytojai ir kt. negali likti nuošalyje tik su savo nuoskaudomis ir susikoncentravę tik į savo problemas…
Ir vėl noriu priminti Jungo pasakymą, kad visuotinių problemų neįmanoma išspręsti, pakeitus įstatymus ar konstitucijas. Gyvenimas keičiasi, kai pavienis žmogus pakeičia savo elgseną. Jeigu keisimės patys ir padėsime pasikeisti šalia esančiajam, tai gal pagaliau ateis suvokimas, kad valstybė yra ne tas šimtas žmonių valdžioje, o bendruomenė, gerbianti vienas kitą, dirbanti ir pagaliau – kovojanti už teisingus savo šalies bei visuomenės interesus.

Robertas DARGIS
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas