Atėjo laikas, kai bėgame ne mes, o pas mus atbėga

Jonas JATAUTAS, Šilutės r. savivaldybės tarybos narys

Bene didžiausia šių dienų aktualija –  iš Artimųjų Rytų į Europos Sąjungos šalis plūstantys karo pabėgėliai. Verda diskusijos, ar priimti, kiek priimti, kur juos glausti… Ne visų ES valstybių pozicija šiuo klausimu vienoda.
Man teko ketverius metus gyventi ir dirbti Olandijoje, Bergeno mieste, kuris yra 30 km nuo Amsterdamo. Aš pats su pabėgėliais nesusidūriau, bet dirbau Europos mokyklos direktoriumi, kurią tuo metu lankė net 40 skirtingų tautybių vaikai. Visą laiką per tuos metus girdėdavau, kad tai yra multikultūrinė mokykla – olandai tai sakydavo su pasididžiavimo gaida.
Kad geriau suprastume, kaip ten yra, galima prisiminti šiek tiek istorijos. Olandija turėjo didžiules užjūrio kolonijas, į kurias po Antrojo pasaulinio karo plūstelėjo kitos spalvos, kitos kultūros minios žmonių. Gavus nepriklausomybę, dažniausiai kyla įvairių neramumų, konfliktų, pasireiškia ekonominis nuosmukis. Žmonės labai greitai ima mąstyti, kur gyventi būtų geriau. Tada jie patraukė į Olandiją, kuri tuo metu buvo tarsi vartai į Europą.
Ar pabėgėliai pražudė Olandiją. Ne! Po Antrojo pasaulinio karo suniokota šalis labai sparčiai tapo ekonomiškai tvirta valstybe.
Tautiečiai neturėtų būti pamiršę, kas yra pabėgėliai. Kiek mūsų giminaičių, pažįstamų, kaimynų po karų per Vokietiją atsidūrė JAV, Brazilijoje, Australijoje ir daugelyje kitų šalių mūsiškiai rado prieglobstį ir naują gyvenimą? O mes, šilutiškiai? Po karo Mažosios Lietuvos kraštas buvo visiškai tuščias. Į senųjų gyventojų sodybas, namus, ūkius atsikėlė žmonės iš visos Lietuvos.
Dabar atėjo toks laikas, kai ne mes bėgame, o pas mus atbėga.
Kokia mums iš to nauda, o gal našta? To svarstyti negalime, nes esame Europos Sąjungos šalis. Vadinasi, solidarumo principu mes prisiimame viską, kas mums priklauso. Nepriklausomai nuo to, kokie yra mūsų uždarbiai, pelnai, perspektyvos. Jei ne, vadinasi, mes nesame lygiaverčiai partneriai Europos ir pasaulio kontekste.
Svarstyti galime, galbūt kodėl mums pabėgėlių nereikėtų bijoti. Pavyzdžiui, Olandija galingiausia savo ekonomika šalimi tapo būdama daugiatautė.
Po karo Olandijoje kūrėsi marokiečiai, turkai bei daugelio kitų tautų bendruomenės. Ilgą laiką visiems svetimšaliams buvo garantuotas gimtosios kalbos mokymas, tačiau vėliau viskas pasikeitė. Nuo 2003-iųjų griežtai buvo pasakyta, jog visus atvykusius į šalį reikia integruoti į olandų visuomenę: per kalbą, per kultūrą.
Olandų patirtis parodė, jog būti vien atviriems ir dalintis viskuo yra maža, todėl buvo pareikalauta ir pareigų.