Garsioji Virdžinija Vulf kažkada parašė, kad moters savirealizacijai pirmiausia reikalingas… atskiras kambarys. Feministinės ideologijos įkvėpėja turėjo galvoje kuriančią moterį – rašytoją, dailininkę ar kitokia veikla užsiimančią dailiosios lyties atstovę. Šiandien tas atskiras kambarys įgyja šiek tiek kitokią prasmę – tai vieta, kur žmogus gali atsipalaiduoti, būti saugus, būti savimi.
Kai vienos kaunietės moters, besiskundžiančios artimųjų nepagarba, paklausiau: kokia namų vieta yra jos asmeninė zona, ši atsakė: „Nesuprantu“. Ji, man tiek laiko aiškinusi, kokia įtempta jos darbo diena, kiek kvadratinių metrų kasdien tenka išsiurbti, išplauti, nušluostyti, kelių patiekalų pusryčius, pietus ir vakarienę paruošti, kokius kalnus drabužių išskalbti ir išlyginti… Visas namas – jos vieta, jos veiklos zona, jos nuolatinio ir neįvertinamo triūso objektas.
Paprieštaravau, kad ne tai turėjau galvoje – ne vietą, kurioje ji dirba, o tą, kurioje atsipalaiduoja, susikaupia, ilsisi. Galų gale – ar yra tame name durys, už kurių ji galinti pasislėpti, pro kurias įeidami artimieji būtų priversti pasibelsti.
Nėra tokio kampo tarp tų kelių šimtų kvadratinių metrų. Nėra tokios – tegul pačios mažiausios – patalpos. Nieko tokio nėra ne tik realybėje, bet ir tarp slapčiausių troškimų. O ir ką tai pakeistų, jei būtų?
Nežinau. Gal ir pakeistų, o gal ir ne. Nedaugelis mūsų anksčiau turėjo galimybę gyventi erdviai – sovietmečiu pastatytuose daugiabučiuose nepakako kambarių, kad kiekvienas šeimos narys turėtų nuosavą erdvę. Priešingai, šeimos spausdavosi nedideliuose butuose, gyvendavo ir su tėvais, žentais ar marčiomis. „Kaip sardinės konservų dėžutėje“, – patvirtino mano pašnekovė. Gal todėl jau pirmųjų kooperatyvų laikais lietuviai puolė statyti rūmus – kuo daugiau erdvių, tegul ir nenaudingų, bet tolyn nuo tos ankštumos, nuolatinio stumdymosi pečiais ir kitomis vietomis…
Psichologai savo ruožtu pastebi, kad šeimoje būtinas atitinkamas privatumas. Kažkaip natūraliai skamba frazė: „Ša, vaikai, tėtis dirba!“ O jei tėtį pakeistume mama? Jau nebe taip natūralu?
Esmė ta, kad būdamos visur ir visada moterys praranda tą privatumo galią. Niekas nesako, kad atskiri miegamieji turi vėl grįžti į madą. Bet pripažįsta, kad sutuoktinių santykiams toks „išbandymas“ gali turėti ir teigiamų pasekmių. Pirmiausia dėl tos pačios privačios erdvės.
Pakankamai daug yra mūsų gyvenime dalykų, kurių mes nenorėtume pateikti viešam įvertinimui, o gal – net artimiausiam žmogui… Beje, pažinojau moterį, kurios vyras niekada nematė nepasidažiusios ar nesusišukavusios. Ji keldavosi gerokai anksčiau, kad sutuoktinį pasitiktų visapusiškai ginkluota. Lenkiu galvą, nes tai jau aukštasis pilotažas. Ir begalinė valia.
Mūsų aptariamas atskiras kambarys taip pat turi sąsajų su šiuo pavyzdžiu – šiek tiek intymumo pasiliekame sau. Čia leidžiame sau atvėsti, kai šeimoje bręsta gaisras. Čia pusbalsiu (niekam negirdint) išsakome visus nemalonius žodžius. Pagaliau – čia pabėgame lyg į paskutinę prieglaudą, kai bendroje erdvėje nebevalia būti.
Ta erdvė gali būti ir savotiška sosto menė, į kurią susirenka nuolankūs (arba gerai nusiteikę) dvariškiai. (Ar pagalvojate, kodėl vaikai, jums užėjus į kambarį, kartais muistosi ir laukia, kol uždarysite duris – kai reikės, jie patys išlįs iš savojo urvo?) Vaikai turi tą urvą, o mama – ne. Ji visur, todėl kartais – niekur.
Nesakau, kad tie keliolika kvadratų galėtų išspręsti visas mūsų santykių su artimaisiais problemas. Bet jei plotas – ne problema, tai kodėl nepamėginus kovą už savo pripažinimą pradėti nuo to Atskiro Nuosavo Kambario. Jei kažkada nuo menkos privatumo idėjos prasidėjo didžiulis moterų judėjimas, kodėl tos idėjos nepritaikius šiems laikams?
Nuosavas kambarys – toks, kokio norime, kokį visada įsivaizdavome, o gal dar net mūsų pačių įsirengtas – ne tokia jau didelė rizika. Visomis prasmėmis.
AUDRONĖ
