Šisbeitauskas
Skelbimų lentos, tvoros, stulpai, parduotuvių ir įstaigų langai, didžiausi reklaminiai stendai, namų sienos, – viskas, kur tik įmanoma priklijuoti, pritepti, aplipdyti kandidatų į Seimą portretais. Kai kurie veidai net po visą miestą įsigudrina pasivažinėti: vieną dieną veidas, žiūrėk, vienoje miesto dalyje, kitą – jau kitur. Tą keliaujančio piligrimo veidą norėtųsi pamatyti gyvą, o ne kažkur ant popieriaus, kartono ar kokios nors klijuotės.
Dar vienas vakar matytas fenomenas – lyg velykinis margutis lengvasis automobilis taip pat su kandidato, ne prisikėlusio Kristaus veidu. Nežinau, kaip jums atrodo, bet man tokiu automobiliu būtų nejauku važiuoti. Neduok, Viešpatie, jei tas veidelis kam nepatiks, tai ir tekštels su kokiu plytgaliu, kad ne tik iš nuotraukos, bet ir pačiam kandidatui dantys iš burnos išbyrės.
Bet šiaip smagu: ta priešrinkiminė kampanija galėtų tęstis ir tęstis. Kiek visko prisižiūrėtume, prisiklausytume, išgirstume ir sužinotume. Ištisas žinių, paskalų, įdomybių pasaulis atsiveria. Ir dar smagu dėl to, kad priešrinkiminiu laikotarpiu pasijunti, žmogus, itin brangus, reikalingas, gerbiamas: kažkas įbruka ženkliuką, kas rašikliuką, kitas – kalendoriuką ar dar kokį niekelį. Juk gauti visada smagu. O tie brukėjai kokie geri: sveikinasi, šypsosi, kalbina… O kiek visko žada, kaip moka įtikinėt, išaiškint, paaiškint. Ta idilija galėtų juk nesibaigti ir po spalio 14-osios ar kokios ten kitokios datos, jei jos prireiks.
Labiausiai vis dėlto širdį glosto tie pažadai: kaip sako panelė mokytoja Leokadija, Dieve, Dieve, koks grožis! O jeigu visa tai dar ir išsipildytų, tai gyventume kaip utopiniame Saulės mieste. Po ranka pakliuvo, tiksliau, ne po ranka, bet į pašto dėžutę pateko viena tokia brošiūrėlė, kurioje išspausdinti visi kandidatų veidai ir prie jų kas nors parašyta. Ir vėl – tiksliau, ne parašyta, o pažadėta.
Kai kurie kandidatai net savo biografijas parašę: vieni – mažiau, kiti – daugiau turi ką apie save papasakoti. Man tos biografijos tikrai įdomios, nes jas paskaitęs sužinosi, su kuo paskui turėsi reikalą. Be to, jei žmogaus visiškai nepažįsti, kaip gali už jį balsuoti: negi vien dėl gražios nuotraukos ar kelių pažadų, kad ir kaip gundančiai jie atrodo. Vienas kandidatas dėl to tikrai, ko gero, neteko mano balso, nors laiko dar yra, ir apie tą žmogų informacijos pasirinksiu kitur. Bet būtų daug patogiau, kad viskas būtų buvę šioje brošiūroje.
Pavyzdžiui, vienas į Seimą norintis patekti žmogus kažkodėl nutyli dirbęs nomenklatūrininku, t. y. garbingajame komjaunimo komitete. Ir dar kaip dirbęs: kas prisimena tuos metus, prisimena ir tą žmogų, kuris į kitus žiūrėjo kaip Leninas į buržuaziją. Kokiu svarbiu asmeniu, vos ne žmogumi, artimu imperatoriui, save laikė. Ir norėjo, kad ir kiti taip į jį žiūrėtų.
O vienas kandidatas nustebino begaline meile būsimojo laiko veiksmažodžiams: skaitydamas jo ateities darbų deklaraciją, pradedi gailėtis, kad nėra tokios veiksmažodžio formos kaip pažadamoji nuosaka. Tokia nuosaka tiktų ir kitiems kandidatams, bet į akis labiausiai krinta būtent to žmogaus pareiškimai: stiprinsiu, įgyvendinsiu, tobulinsiu, kokius tris kartus sieksiu, kursiu, ieškosiu ir tik vienintelį darbą kažkas jam tikriausiai padės daryti, nes pažadėta – vykdysime. Pasirodo, šį darbą jis atliks kartu su savivaldybe.
Dar patiko vieno kandidato veiksmažodis kovosiu. Įdomu, su kuo šiais taikos laikais tas žmogus kovos? Su vaiduokliais ar latviais?
Kitas kandidatas, matyt, labai pasitiki savimi, nes nuolat vartoja įvardžius aš, mano, mane ir visame nemažame tekste radau vienintelį mes. Nelabai norisi balsuoti už žmogų, kurio rinkiminiuose pažaduose nėra nieko konkretaus – vien abstrakcijos. Iš aštuonių ketinimų, tik vienu atveju kandidatas žada atlikti konkretų darbą.
Nežinau, ar ką nors paveiks žmogus, kuris bando sugraudinti mus savo nenusisekusiu gyvenimu: esą gal būtų buvęs vienas, o yra visai kas kitas. Ir visada maniau, kad tas žmogus į Seimą eis vienas kaip dangaus aukštybėse skraidantis erelis, bet, pasirodo, žmogui reikia jam padedančio varnų pulko. Še tau ir narsa, še tau ryžtas. Šnipštas, ir tiek.
Mažiausiai laiko sugaišti reikia susipažįstant su vienintelio, išskirtinio kandidato rinkimine programa, kandidato, kuris į Seimą eina, kaip rašo, akmenuotu keliu ir vienas. Kad rinkėjams nereikėtų vargintis, jis parašė tik savo koordinates.
Ir dar vienas Seimo kėdes jau trynęs kandidatas žeria pažadus, kuriuos vykdyti galėjo būdamas Seime. Matyt, žmogus laikosi tokios politikos, kad viską daryti reikia neskubant. Lėtai, kad darbo liktų ir kitam kartui.
O ką ir kas žada, nebesigilinsiu, nes silpnų nervų ar žmogui su šlubuojančia širdele gali pasidaryti nekaip.
Galvoje sukasi vienintelė mintis: jeigu tai, kas toje knygelėje surašyta, būtų įvykdyta, aš balsuočiau už visus šiuos kandidatus ir leisčiau juos į išrinktųjų kėdes. Bet viską gadina tas daug ką galintis sugadinti žodelis „jeigu“.
sisbeitauskas@santarve.lt
Puikus autoriaus straipsnis ir jo pastebėjimai. Man rinkimai tai širdies atgaiva. Gaila, kad tiek jumoro ir jumoristų gali pamatyti ir išgirsti tik kas ketveri metai. Juk kaip puiku išgirsti kokio nors kandidato , kuris per visą savo gyvenimą nieko gero nenuveikęs , išskyrus tai kad nuvaręs keletą įmonių į bankrotą, net keletą kadencijų buvęs savivaldybės taryboje, pastoviai į visus gerai apmokamus postus savo kadidatūrą keliantis ,dabar visiems pasakoja koks jis kovotojas ir kaip jis kovos su korupcija, kaip grąžins Mažeikių miestą.Čia žinoma vienas iš gražiausių jumoro pavyzdžių, bet šioje kandidatų puokštėje yra daugiau tokių perliukų. Taigi mieli rinkėjai eilinį kartą rinkime savo perliukus į valdžią. Sėkmės didžiojoje teatro arenoje.
Keista ir juokinga, nervingas siuo atveju atrodo komentatorius save ivardijes Naujoku. Ir ji matomai kartais veikia pilnatis ? Jeigu isivaizduoji save seime, neturetu zeisti kritika, kurios ateityje bus dar daugiau, juk ir uz gerus darbus kartais nepaglostoma… Tikrai deretu kandidatams pasitikrinti savo sveikata ir ypac pasidometi psichine savo sveikata, o ne lakstyti po kaimus ir miestelius ir girti save…
Sisbeitauskui (ar tiesa, kad tai V. M?)
Zinok, man tame mazame, taupiame reklaminiame automobiliuke vaziuoti tikrai nebaisu ir negeda, nes mano atlikti darbai nevercia manes slapstytis po pseudinimais, kaip kad darote Jus. Netikrais vardais paprastai pasirasineja talentingi zmones – rasytojai, poetai arba bailiai – kaip Jus – kuris pats, ko gero, noretumet man su plytgaliu isbarskint dantis, nes gal trukdau Jusu remiamiems konkurentams siuose rinkimuose, bet pats drebinate kinkas, todel bandot sukurstyt pilnaties zmones paveiktus per spauda.
Bet visgi aciu uz reklama! jus tikrai jautrus zmogus! Bet kazkodel pernelyg nervingas – vis uzkliuva isvaizda, fragmentai, bet ne turinys. dabar automobilis, pries keleta metu suolelis, ant kurio daviau interviu TV laidai… Matyt, persidirbot, Sisbeitauskai, ar siaip meilej nesiseka? Bet padet niekuo negaliu – as myliu moteris.
P.s. Nesantaikos bei smurto kurstymas baudziamas istatymu.
Neabejotinas demokratijos privalumas – mes visi gausime lygiai tokį patį deputatą, kokio nusipelnome pagal savo ir aplinkinių sugedimo, tingumo ir naivumo laipsnį. Bet tai nebus blogiausias variantas. Blogiau yra leisti, kad už jus pasirinktų kas nors kitas. Todėl, jei nenorite, kad viską nulemtų vien tokie, kaip aš, patariu rinkimų dieną eiti ir balsuoti.
aciu p.Sisbeitauskui uz issakytas mintis ir tuo paciu noreciau pasidalinti savosiomis…Tik ar kas isgirs?
Senoji politiku karta nori jie to ar nelabai nori, bet greit tures uzleisti vieta jaunimui. Dabartiniai politikai yra nemegstami zmoniu, valdzia ir neuzdirbtas turtas juos sugadina, nes jie tvarko savo ir seimu reikalus, taciau nesirupina politine ateitimi.
Vakar i mano pasto dezute ikrito nemokamas laikrastis „Didmiestis“, todel turejau galimybe susipazinti su busimu kandidatu atsakymais i pateiktus klausimus. Isgirtoji demokratija leidzia plepeti kas i galva sauna, todel perskaicius juos persasi tik viena mintis – kad taptum garsus ir reikalingas, nebutinai reikia isskirtinio talento, o pakanka rodyti savo didybe taip reikalaujant ypatingos pagarbos, pripazinimo ir zinoma rinkeju balsu. Ir kokia ta rinkimu laisve, jei puse kandidatu i seima parenka partijos?
Visi turime taip vadinamu skeletu savosiose spintose, bet mes – eiliniai pilieciai esame ne politikai ir tie skeletai mazai ka domina, taciau kitas reikalas, kai ryztamasi kandidatuoti i seima… Kita vertus, doras zmogus nelakstys po kaimus ir miestelius prasydamas, kad uz ji balsuotu, nes jam geda girtis ir reklamuotis. Todel visada reikia ne busimu politiku kalbu klausytis, bet ziureti darbu, taciau dainuojanti revoliucija „nudainavo“ pagarba darbui…jau verciau skundus rasyti (o ju likimas labai taikliai pavaizduotas jau mineto „Didmiescio“ 26 puslapyje – Vieno prasymo likimas…) arba dejuoti, kad pasalpa yra tokia niekinga, jog ja gaves jautiesi pazemintas ?! O kas neleidzia tam „pazemintajam“ dirbti toliau Anglijoje, juk jis taip peikiamoje sovietineje sistemoje norejo ar nenorejo, bet privalejo dirbti. Jei negalima saves iprasminti Mazeikiuose, pasaulis juk platus…
Nors viltis daznai yra durneliu motina, taciau viltingai nuteike vienos kandidates itin asmeniskas isipareigojimas – nesakyti viesuju kalbu, trunkanciu ilgiau nei 3 minutes! Tai talentingas ir darbstus zmogus, kuris privaletu apie save burti zmones, nes einant per tamsu miska reikia eiti buryje, nes kitaip gali klastingi vilkai uzpulti…Kodel Santarve nepublikuoja jos interviu internetiniame tinklapyje, juk popieriniame variante jis yra?! Siulau visiems paskaityti!
Daugelis dabar kalba, kad neis balsuoti, taciau taip elgtis neteisinga. Jeigu mes visi ateitume balsuoti, tikrai daug kas galetu pasikeisti.