Brangios mūsų aktualijos…

Šisbeitauskas

Įtariu, kad Mažeikiuose karaliauja unikalusis monstras – pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Tiek daug dėmesio jam skiriame, tiek kalbų, planų, priekaištų… Daugelis, manau, atsidūsta: geriau jau nei to tilto, nei tų liftų nebūtų pastatę. Eitume, kaip ėję.
Nors rimčiau pagalvojus, kiek galima kalbėti tą patį per tą patį (nebent prieš pat rinkimus). Juk buvo idėjų, kad nereikia geležinkelio per Mažeikių vidurį, būtinas „apvažiavimas“ – bėgiai, iškelti kur nors į miesto pakraščius. Pamąsčius, galima suabejoti ir tokiu sprendimu. Bažnyčios gatvė kažkada buvo miesto pakraštys. Tad kas garantuos, kad dabartiniai mūsų miesto pakraščiai kada nors netaps Mažeikių centru? Laikas bėga, viskas keičiasi. Įtariu, kad mūsų istorija dar apsuks ratą: ties geležinkeliu Mažeikiai prasidėjo, geležinkeliu ir… Žodžiu, tegul ateities kartos pasuka galvas, kaip išspręsti bėgių ir pabėgių problemą. Šiandien sprendimas yra toks, koks yra. Nors mums ir nepatinka.
„Lietuvos geležinkeliai“ ne kartą yra pareiškę, kad mūsų svajonės apie kokią nors reguliuojamą ar nereguliuojamą pėsčiųjų perėją per geležinkelį yra niekinės – tvarka dabar tokia, kad bėgiai turi būti izoliuoti nuo pėsčiųjų. Ir tie, kas aiškina, kaip patogu vaikščioti skersai jų ar išilgai, lauks, kol ES nuostatos šiuo klausimu pasikeis. Jei kada pasikeis…
Kita liftų medalio pusė: teisūs yra sakantys, kad mažeikiškiai tilto saugoti nemoka: spardo, braižo turėklus, aprašinėja sienas, trukdo užsidaryti liftų durims, vaikai jais važinėjasi be jokio reikalo, čia įsirengę susibūrimo ar judrių žaidimų vietą. Ne kartą teko matyti, kad liftu naudojasi jauni, sveiki, energijos kupini moksleiviai – ir jiems, matyt, laiptai per statūs…
Akivaizdu, kad tiltą reikia saugoti nuo mūsų.
Siūlymas Savivaldybėje ar miesto seniūnijoje, kuri atsakinga už tiltą, įdarbinti jo prižiūrėtoją, budėtoją, prievaizdą, arba, kitaip tariant, liftininką atrodytų logiškas. Bet noriu atkreipti dėmesį – ne bet kokį darbelio ieškantį asmenį reikėtų įdarbinti. Reikia surasti tvirtą vyrą, močiutėms pasitikėjimą, o chuliganams pagarbų siaubą keliantį žaliūką. Gal dar uniformuotą ir ginkluotą. Tokį, kurio nepasiųsi toli toli, už geležinkelio… Beje, šių puikių vaikinų prie tilto per pamainą reikės mažiausiai dviejų. Kaip kitaip vienu metu apsauginis sužiūrės abu tilto galus, abu liftus? Dar vienas šaukštas deguto – tie du vaikinai nedirbs 24 valandas per parą ir visus dvylika mėnesių. Reikalinga pamaina…
Kai pagalvoji, kad prie lifto dirbs tiek pat personalo, kiek nedideliame Savivaldybės administracijos skyriuje, supranti, kad ne tik tilto statybos, bet ir išlaikymo kaštai dideli. Ar reikia stebėtis? Tie, kas turi brangią mašiną ar didelį ištaigingą namą, žino, kiek kainuoja jų priežiūra, išlaikymas, apsauga. O valdžia ką – nežino? Žino, todėl ir moka. Apie tai, kieno tie pinigėliai, geriau nesikartosiu. Iš pradžių būna iš ES, paskui bus iš mūsų…
Atrodytų, užteks kalbėti apie tas brangias naujoves. Nors yra dar viena. Dar vienas mažeikiškių politikų diskusijų objektas – ar Mažeikių ligoninei reikalingas savas kompiuterinis tomografas. Kokia čia gali būti diskusija – aišku, kad reikalingas: kuo daugiau diagnostinės aparatūros, medicininės technikos ligoninė turės, tuo daugiau paslaugų galės suteikti, tad žmonėms nereikės gaišti laiką ir eikvoti pinigus, važinėjant į Telšius, Klaipėdą ar Šiaulius. Be to, kuo ligoninė bus turtingesnė, tuo didesnė tikimybė, kad ji nebus uždaryta – neduok, Dieve, jei taip atsitiktų!
Dabar noriu paliesti opią, bet viešumoje vengiamą aptarinėti temą – bažnyčios reikalus. Apie tai iki šiol nesinorėjo garsiai kalbėti, bet kai su tuo susidūriau giminėje ir sužinojau daugiau detalių, negaliu nepapasakoti. Tikybos dalykas mokykloje yra? Yra. Bet jei vaikas ar tėvai (o taip dažniausiai ir būna) užsinori, kad jų atžala prieitų vadinamosios Pirmosios Komunijos, paaiškėja, kad tai padaryti ne taip paprasta. Sovietmečiu, mano vaikystės laikais, kai tikėjimas buvo pogrindyje, tai padaryti pasisekdavo daug paprasčiau – tėvai žinojo moterėles, kurios surinkusios grupelę vaikų juos išmokydavo katekizmo ir kitų Pirmajai Komunijai reikalingų dalykų.
Dabar, norint gauti vaikui Dievo palaiminimą, tėvai turi rašyti atitinkamos formos prašymą, kiekvieną sekmadienį su vaikais lankytis mišiose, gauti atžymą, kad vaikas tikrai ten buvo… Dar ir kažkokį mokestį susimokėti reikia! Kokie gali būti mokesčiai? Nupirkai vaikui katekizmą, kuriame surašytos visos reikalingos tikėjimo tiesos, ir tegu mokosi. O kai išmoks – tegu pasikalba su kunigu, kuris ir nuspręs, ar tas jaunas žmogus tinkamas Pirmajai Komunijai, ar ne. Ir viskas.
Kai bandai klausti, kodėl pas mus tokie sudėtingi, nelengvi ir nepigūs vaikų katechezės dalykai, išgirsti paaiškinimą, kad toks yra vyskupo nurodymas. Kai laidotuvių metu kunigai per mišias iš artimųjų renka pinigus, vėl paaiškinama, kad taip vyskupas liepęs.
Jei vyskupas iš tiesų taip liepia, tai labai prastas ir netoliaregis nurodymas. Žmonėms tokiais atvejais ir taip nelengva, o čia dar kažkokios rinkliavos…
Esu tikintis žmogus, bet tikrai nenoriu tikėti, kad, naudodamasi mūsų problemomis, bažnyčia visur tik ir stengiasi pasipinigauti. Poteriuose yra žodžiai: „Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir Žemėje“. Nemanau, kad Danguje yra rinkliavos ir tokie dideli reikalavimai tikintiesiems.
O gal už tai, kas bus TEN, mes ir esame verčiami iš anksto susimokėti? Tada kiekvieną kartą prašysiu kur nors pažymėti, kad tikrai buvau ir aukojau… Nes paskui bus po laiko – pažymos iš nieko nepaprašysi.