Šisbeitauskas
Seniai buvau susidūręs su situacija, kai iš ryto atsukęs vandens čiaupą išgirsti tik agresyvų šnypštimą. Esame pripratę, kad apie tai, jog nebus vandens, pranešama skelbimu ant durų arba laiptinės stende, bet šį kartą nieko tokio nemačiau. Paskambinau į mūsų namą administruojančią įmonę ir išgirdau, kad toks skelbimas turi būti – esą jis pakabintas anksčiau. Į kitas laiptines tikrinti nėjau, bet manojoje tikrai nebuvo.
Sužinojau, kad vandentiekininkai kažkur remontuoja vamzdyną, kada vanduo atsiras – neaišku. Gyventum nuosavame name su šuliniu, nebūtų jokių problemų – nuėjai ir parsinešei vandens, o ką dabar daryti? Laimė, vandens šiek tiek yra virdulyje – arbatai užteks. Planavau pusryčiams išsivirti kiaušinių, bet iš kur gausi tiek vandens… Tiek to, nutariau, šaldytuve šio to yra, tad apsieisiu be rytinės cholesterolio dozės.
Pavalgiau. Nešvarūs indai nukeliavo į kriauklę. Neaišku, kiek ilgai jie ten stovės. Gerai, kad iš ryto niekur nereikėjo eiti, kaip tokiu atveju reikėtų suktis nesiprausus, nevalius dantų ir nesiskutus?
Kita bėda – tualetas: jis irgi priklausomas nuo vandens. Žodžiu, sukis, kaip išmanai…
Taigi situacija, kai daugiabutyje nėra vandens – ne iš maloniųjų, ji žmogų išmuša iš vėžių visam pusdieniui. Hipnotizuodamas čiaupą pradedi galvoti: kiek mes, „dėžučių“ gyventojai, esame priklausomi nuo kažkieno teikiamų paslaugų. Neduok, Dieve, dar ir elektra dingtų, o su ja ir internetas… Tada jau tikriausiai būtų pasaulio pabaiga. O jei ir telefonas išsikrovęs?
Nieko nepadarysi – esame išlepinti civilizacijos, tad menkiausias buitinis trūkumas jau tampa sunkiai pakeliama tragedija. Kaime gyvenantiems žmonėms tokios situacijos gali pasirodyti juokingos, nors ir ten dabar gyvenančiųjų namai „prišpilkavoti“ visokių įrenginių…
Beje, nežinau, ar jums tai aktualu, bet sveikinu visus su naujaisiais metais – kiniškais. Šios tautybės žmonės gyvena pagal Mėnulio kalendorių, tad kuris iš jų geresnis – to dangaus kūno ar mūsų, grigališkasis, kas ten žino? Įdomu tai, kad Kinijos ir kai kurių kitų Azijos šalių naujieji metai vadinami Pavasario švente ir šios linksmybės tęsiasi daugiau nei dešimt dienų, kol baigiasi jaunaties Mėnulio fazė. Man jau buvo nusibodusios mūsų šventės prieš Naujuosius, tad kaip reikia švęsti vienuolika dienų – neįsivaizduoju.
Su kinų naujaisiais, gal net anksčiau, prasidėjo ir rinkiminiai kordebaletai mūsų mieste. Viena pretendentė jau pasirodė mišiose bažnyčioje: ten jai buvo patikėta skaityti Dievo žodį – graži reklama, ar ne? Tos simpatiškos ponios pavyzdžiu galėtų pasekti ir kiti kandidatai į merus: iki rinkimų dar trys sekmadieniai, mieste – dvi katalikų bažnyčios, tad vietos ir laiko turėtų užtekti visiems. Reikia tik ryžto ir noro pasirodyti tautai – tribūnos lyg ir yra.
Dar galima pasireklamuoti šeštadieniais didžiajame turguje, pasisukinėti didžiuosiuose prekybos centruose, kitose žmonių susibūrimo vietose: svarbu, kad tauta juos matytų iš arti, o ne tik reklaminiuose stenduose.
Antradienį Žemaitijos gatvėje, ties skelbimų lenta prie „Maximos“ parduotuvės, pastebėjau būrį vyrų – atrodo, devynis: pagalvoju, kad jie keičia apiplyšusias, nuskarusias nuo senų skelbimų lentas, bet, pasirodo, klydau. Vyrukai ant plytinės tvoros tvirtino rinkimų kandidatų į merus ir jų partijų reklaminę lentą. Vieno kandidato portretas jau yra, lauksiu kitų.
Ir išvis, reklama yra galingas dalykas. Žiūrėkit, kaip išgarsėjo mažeikiškis berniukas, kurį, dainuojantį prie parduotuvės, nufilmavo viena iš televizijų. Paskui tas gatvės dainininkas atsidūrė TV studijoje ir jį pamatė tūkstančiai žiūrovų.
Kaip įprasta, kai kas nors tampa populiarus, pasklinda visokių kalbų. Ir dabar yra teigiančių, kad tik pagal televizininkų sukurtą scenarijų prie jaunojo atlikėjo atsirado kepurė pinigėliams rinkti, kad berniukas dainuoja savo malonumui, bet ne elgetauja. Kiti puolė svarstyti, ar auklėjimo sumetimais etiška taip išgarsinti vaiką… Bet, kaip sakoma, gyvenimas sau, o TV istorijos – sau. Kita vertus, pasidžiaukime: gal Mažeikiuose gyvena būsima žvaigždė, naujasis Radžis.
Ar žinote, koks mūsų organas pats svarbiausias? Pasirodo, širdis. Bent jau kardiologai teigia, kad labiausiai turėtume rūpintis savo kūno varikliu, be jo nefunkcionuos niekas kitas. O pats brangiausias (finansine prasme)? Žinoma, dantys. Tėvai vaikams turėtų mokėti po eurą už tai, kad jie kokybiškai valosi dantis, bent tiek laiko, kol tai taps kasdieniu neišgyvendinamu įpročiu. Nes jei tokio įpročio žmogus nesuformuos, kada nors jam teks sumokėti labai daug.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad rytoj – Tarptautinė odontologų diena.
Nepamirškite pasveikinti savo gydytojų. Nors visi žinome, kad taisyti dantis – viena nemaloniausių procedūrų, bet vis tiek einame pas šiuos daktarus. O tie žmonės, kurie nepriprato valytis dantų arba juos naudojo netinkamai, pvz., alaus buteliui atidaryti, į odontologų kabinetus eis ir eis. Mokės ir mokės.
Papasakokite apie tai savo vaikams. Ir duokite eurą už švarią šypseną. Investicija tikrai atsipirks.
apie ką rašinėlis?