Šios savaitės pradžioje gamta mūsų nepasigailėjo ir nusprendė sušaldyti. Jei prieš savaitę pradėjom vilktis drabužius trumpomis rankovėmis, tai pirmadienį be striukės jau niekaip. Pats tuo įsitikinau. Rytą per langą pamačiau šviečiant saulę, termometras rodė dvylika laipsnių šilumos, o kaip apsirengę vaikšto mažeikiškiai, neatkreipiau dėmesio. Pasirodo, mano termometras iš ryto jau buvo spėjęs kaistelėti nuo saulės, tad ir apgavo mane. Į darbą išėjau užsivilkęs megztinį, o kai supratau, kad būtinai reikėjo ir striukės, grįžti atgal nebenorėjau: sako, kad tai – blogas ženklas. Taigi pasijutau kaip išvarytas iš namų, o gatvėje žmonės galėjo pagalvoti, kad aš iš namų išėjau prieš savaitę, kai buvo šilta.
Pagrindinė pokalbių tema savaitės pradžioje buvo Donato Montvydo pasirodymas „Eurovizijoje“: iš tiesų lietuviai padarė, ką galėjo, ir devinta vieta – puikus įvertinimas. O pats Donatas samprotauja, kad jam niekas negali uždrausti pabandyti sėkmę šiame konkurse ir trečią kartą – koks eilinis nesvajoja būti generolu?
Politikos frontuose kalbos visą savaitę sukosi apie liberalų sąjūdį ir jų lyderį Eligijų Masiulį. Nuo vakar jis jau nebe parlamentaras, tad lieka tik laukti, kaip toliau bus kedenamos jo plunksnos. Kalbama, kad gali atsitikti taip, kad minkštą seimūno kėdę gali tekti iškeisti į gultus Lukiškėse. Trečiadienį viena televizijų net parodė reportažą, kaip ten mūsų tautiečiai gyvena. Iš pirmo žvilgsnio atrodo pusėtinai, bet kai žinai, jog kalėjime nebeturi paties svarbiausio žmogui dalyko – laisvės, kažkaip nesaldu darosi. Ne veltui sakoma: tas saldus žodis laisvė.
Vėl pradėjus šilti orams, suskato augti žolė, tad vos ne kasdien gatvėje matome žolę pjaunančius vyrukus. Vieną dieną net teko stebėti, kaip tie pjovikai pietauja: vienas pakritęs tiesiog ant žolės miega, kitas kažką kramto, trečias palaiko jiems kompaniją. O svarbiausia – ant žolyno guli ištuštintas plastikinis butelis – negalėjau tik įžiūrėti, ar ant etiketės buvo parašyta alus ar gira. Jei gira – viskas tvarkoje, o jei alus… Pasakysit, kad per pietus ką noriu, tą geriu. Suprantu, bet juk pietums skirta tik valanda, o alus juk taip greitai neišgaruoja… Tiek to, pabūkim optimistais ir galvokim, kad žolės pjovėjai gėrė girą: „gera vyrams geroj girioj gerą girą gert“, – sakoma net dainoje.
Beje, apie vyrus ir gėrimą. Lankantis Rygoje, du žmogeliai mūsų paprašė atsukti koka kolos butelį su kažkokiu skaisčiu skysčiu. Tikrai ne koka kolos. Padėjom žmogeliams, nes labai jau liūdni atrodė. O čia dar situacija tokia – turi daiktą ir negali juo pasinaudoti… Apmaudu. Kai išgirdo mus kalbant lietuviškai, pradėjo labai dėkoti ir linguoti galvomis – kokie geri lietuviai žmonės.
Latvijos sostinėje dar stebėjomės troleibusais: mano vaizduotėje troleibusas visada turi būti su antenomis, per kurias gaunama elektros energija. IR KĄ JŪS MANOT? Pasirodo, jie gali važiuoti ir be tų antenų… Dėl to mes buvome truputį sutrikę: atėjome į stotelę (ne sustojimą!), kur turi atvažiuoti mums reikalingas troleibusas, ir stebimės su draugu, kad toje vietoje nėra jokių antenoms prikabinti skirtų laidų. Tada pagalvojome, kad mes kažką supainiojome. Ir labai nustebome, kad troleibusas vis dėlto atvažiavo. Ir be jokių antenų. Tik nuvažiavę į mums reikiamą vietą, pamatėme, kad mūsų troleibusas jau su į laidus virš jo įsikibusiomis antenomis. Nežinau, ką pagalvojo mano draugas, bet man buvo truputį nejauku – kaimas… Ir visai ne gėda dėl to prisipažinti – juk negali, žmogus, viską žinoti ir viskuo domėtis. Kad tramvajus negalėtų pavažiuoti be bėgių, garantuoju – Rygoje tokių stebuklų nematėme.
Viešajame miesto transporte Rygoje nereikia jokių bilietų, jokių pinigų, kad sumokėtum vairuotojui: kioske ar dar kur nors įsigyji elektroninę kortelę, už kurią sumoki tiek, kiek kartų žadi važiuoti. Įlipęs į autobusą, troleibusą ar tramvajų, tą kortelę pridedi prie aparato, šis ją nuskenuoja ir gali ramiai važiuoti. Keista, kad kiek teko važiuoti miesto transportu, neteko sutikti nė vieno kontrolieriaus – kažin, ar jų trūksta, ar Latvijos sostinėje taip pasitikima žmonėmis? O gal kiekvienas įlipęs keleivis kažkaip fiksuojamas ir stebimas… Šiuo atveju gal aš vėl kažko nežinau. Beje, tą elektroninę kortelę tebeturiu iki šiol. Gal kada nors ir Mažeikiuose tokia sistema bus, tad galėsiu pasigirti, kad aš ja jau naudojausi.
Pirmą kartą Rygoje teko pasinaudoti ir savitarnos kasa parduotuvėje: kaip mūsų pardavėjos skenuoja prekes, taip ten tai reikia pasidaryti pačiam – įdėjus banko kortelę įvesti kodą, ją patvirtinti, ir viskas. Tiesa, mums ir čia buvo kažkoks nesklandumas, bet atėjusi budinti darbuotoja paaiškino, ko mes nepadarėme – tiesiog ekranėlyje neužfiksavome galutinės sumos. Gal jūs ir čia iš manęs pasišaipysite, bet juk visada, anksčiau ar vėliau, būna pirmas kartas. Kaip sakoma – jei kažką darai pirmą kartą, vadinasi, esi dar jaunas.
Vakar kauniškiai minėjo Kauno dieną. Nežinau, ką jie ten darė, šventė ar ne, bet įdomu tik tai, kodėl yra Kauno, Panevėžio dienos, o Mažeikių – ne? O gal dėl tos pačios priežasties, kad Mažeikuose dar daug ko nėra?
sisbeitauskas@santarve.lt
Reklama: striukės vyrams
