Dėl ko pyksta miesto seniūnas?

Šisbeitauskas

Viena aktualiausių mažeikiškių kalbų temų dabar – dujos, tiksliau, mokestis už jas. Žmonės svarsto, kaip elgtis: mokėti tuos aštuoniolika litų, ar palikti senąjį abonentinį mokestį – šešis litus su centais. Daugelis mano pažįstamų vis dėlto nenori sutikti su plėšikišku mokesčiu ir už nieką pralobti monopolininkui verslininkui leisti nenori. Šių žmonių kategorija – didžiausi optimistai, nes jie tiki, kad verslininko savivalė bus sutramdyta, ragai nulaužyti, o pesimistų sumokėtus mokesčius jam teksią grąžinti. Pesimistais vadinu tuos, kurie sumokėjo visą sumą, manydami, kad niekas nepasikeis ir dujas valdantis ponas padarys savo.
Žodžiu, kuo visa tai baigsis, parodys ateitis, tad belieka laukti ir tikėtis. Juk ne veltui sakoma, kad viltis – kvailių motina. Aš irgi prie tų kvailių ir tikiuosi, kad viskas baigsis mūsų naudai. Juolab kad viena ausimi kažkur girdėjau, jog kažkuriame mieste panaši situacija baigėsi paprastų žmonių pergale.
Kiti mažeikiškiai sugalvojo išvis atsijungti dujas ir pereiti prie elektrinių viryklių. Bet, pasirodo, tai ne toks jau paprastas reikalas: užsukai vamzdį, ir viskas. Tie, kurie tą vamzdį gali užsukti, neskuba. Suprantamas dalykas, nes sulig kiekvienu vamzdžio užsukimu jie praranda po klientą. Čia išeina kaip pjauti šaką, ant kurios pats sėdi.
Kai kurie, nežinodami, kaip dujas atsijungti, klausia patarimo Savivaldybės tinklalapyje, o ten  gudriai atsakyta: pirmiausiai reikia parašyti prašymą. Iš karto kyla klausimas – o kam? Savivaldybei, seniūnijai, namų valdybai, ponui Dievui… nieko nepaaiškinta. Čia kaip tas rusų berniukas rašė seneliui laišką, o ant voko užrašė: „Į kaimą seneliui…“
Vakar buvo neeilinė žiemos diena – pusiaužiemis, Pauliaus ir Povilo vardadienis. Nežinau, gal tai sutapimas, bet senamiesčio bažnyčios varpai, pasitikdami ir išlydėdami išėjusius amžinybėn,  skambėjo net keturis kartus. Įdomu būtų sužinoti, kiek vakar mažeikiškių gimė? Abejoju, kad tiek, kiek išlydėta amžinojo poilsio.
Jei užsiminiau apie gimusiuosius, noriu papasakoti linksmą istoriją, susijusią būtent su gimtadieniu. Mano viena pažįstama gimtadienio proga gavo gražų, baltą, kvepiantį hiacintą. Iš tiesų puiki gėlytė. Po kelių dienų gimtadienis atėjo ir į pažįstamosios viršininko kiemą. Moteris jam taip pat nutarė padovanoti hiacintą. Nupirko, atsinešė į darbą, o prieš pietus nusprendė, kad pats laikas viršininką sveikint. Pasiėmė gėlę ir pasileido jo kabineto link. IR KĄ JŪS MANOT? Lipdama laiptais užkliuvo, bet negriuvo, tik pamatė, kad neša tą gėlę, kurią jai padovanojo bendradarbė. Teko grįžti atgal ir pasiimti tikrąją dovaną. Paskui fantazavome, kas būtų buvę, jei vis dėlto savo klaidos pažįstamoji būtų nepastebėjusi. Visų pirma tą gėlę būtų pamačiusi ją dovanojusi bendradarbė ir gal net papasakojusi viršininkui, kad tai jos dovanota gėlė, o tada jau įvairiausių minčių būtų galėję kilti ir viršininko galvoje… Žodžiu, istorija tikrai ne iš maloniųjų. Ne veltui sakoma – stebėk ženklus. Šį kartą ženklas buvo per statūs laiptai.
Mano draugas pradėjo įprasti daiktus pirkti internete: jis tikina, kad tai daug pigiau. Gal ir taip, bet jei aš prieš įsigydamas daiktą negaliu jo gerai apžiūrėti, toks katės maiše pirkimas man tikrai nepriimtinas. Nepatinka ir pats servisas: paskambino ir pasakė, kad rytoj prekę atveš. Rytoj – tai yra visa diena, tad nei išeiti kur, nei išvažiuoti, žmogus, negali. Sėdi ir lauki. Pasirodo, būna ir taip, kad „rytoj“, niekas nieko ir neatvežė, net ir nesiteikė paskambinti, kad neatvažiuos. Draugas pyksta: be reikalo sugaišta visa diena. Tad teko prekės laukti dar vieną dieną, beje, taip pat prasėdėtą namuose, kadangi kurjeris pasirodė tik vakare.
Gražūs žieminiai orai laisvalaikiu traukia pasivaikščioti į gamtą: vieni išeina šiaip pavaikštinėti, kiti ima į rankas šiaurietiškas lazdas, dar kiti slidinėja, leidžiasi nuo kalno rogutėmis, žodžiu, jei tik nori – veiklos sočiai. Bet yra ir tokių, kurie, užuot pasidžiaugę žmonių labui daromu gėriu, jį niokoja. Mes tokius žmones vadiname vandalais. Prieš keletą metų sutvarkius Melioratorių parkelį, ten esantis tvenkinys dėl vaikų saugumo buvo aptvertas gražia medine tvora. Bet kur tau! Ar pas mus tokius dalykus gali daryti: anądien atbėga pas žurnalistus piktas ir susijaudinęs miesto seniūnas. Įsiuto jis po to, kai pamatė tvorą išlaužytą, o jos lentas išmėtytas kur papuola. Vadinasi, čia ne benamiai laužui kūrenti tvorą sudraskė, o tie, kuriems niežti rankos padaryti kažką blogo.  Dažniausiai tai yra neturintys kur dėti laiko ir energijos paaugliai: tada ir laužo viską, kas papuola po ranka: nelaiko tvoros, suoliukai, skelbimų lentos, stotelės, telefonai, medžiai… Pagavai tokį, gerai įkrėtei į kailį, kad kitą kartą žinotų, ko negalima daryti… Bet kur tau! Tada pažeisi vaiko teises ir pats liksi kaltas. Dabar tokie įstatymai: jiems galima viskas, o mums nieko. Labai humaniška politika nepilnamečių atžvilgiu šiais laikais, tik kartais ne ten, kur reikia.
Ir pabaigai dar viena gyvenimiška istorija: nuėjo kaimynė susimokėti už butą: pinigėlių reikia nei daug, nei mažai – beveik 350 litų. Išsiblaškiusi moteriškė padėjo 150 litų ir laukia, kada gaus grąžos. Kol gaus dar du šimtus, laukia ir kasininkė. Taip, žiūrėdamos viena į kitą, moteriškės ir lūkuriavo. Galų gale neiškentė kasininkė ir paprašė likusių pinigų: tik tada kaimynė pamatė, kad dviejų šimtų litų banknotas tebesiilsi piniginėje…
Atsisveikindamas linkiu jums nebūti tokiems išsiblaškėliams ir nesušalti užklupus sinoptikų žadamiems speigams.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto