Dažnai guodžiuosi kažkur perskaitytu posakiu, kad į problemas reikia reaguoti pagal jų pasirodymo laiką – atsižvelgiant į tai, kiek jo lieka konkrečiai užduočiai įveikti. O jeigu atvirai, vis tiek su atitinkamu pavydu žvelgiu į tuos žmones, kurie kiekvieną akimirką yra pasirengę atlaikyti planuotus ir neplanuotus iššūkius.
Štai dabar džiaugiuosi, kad laiku atvėso – ne tik todėl, kad lengviau kvėpuoti, judėti ir mąstyti, bet ir dėl to, kad toks oras primena apie artėjantį rudenį. Ir rugsėjo pirmąją. Liko tik gera savaitė, o šiltesni drabužiai mūsų dėmesio dar tebelaukia kažkur priešpaskutinėje spintos „eilėje“, batai prašyte prašosi revizijos (kas žino, gal dar ir skubaus remonto), reikia sąsiuvinių, knygų, rašiklių ir dar nežinia ko.
Kai mano aplinka linksmai raportuoja, kas yra nuveikta, kad vaikai mokslo metus pradėtų tinkamai aprengti, apauti ir apginkluoti kanceliarinėmis prekėmis, sakau sau: garbės žodis, jau rytoj tuo užsiimsiu ir aš… (O beveik visą mėnesį kažkaip lengvabūdiškai mąsčiau, kad manęs tie visi dalykai neliečia.)
Dabar laikas spaudžia ir rugsėjo metamorfozės eina „į numerį“ (tai spaudos darbuotojų slengas, nusakantis, kad pirmiausia reikia pagalvoti apie ryt pasirodysiantį laikraštį, ir tik paskui – apie visus kitus). Vis daugiau mamų su įvairaus amžiaus vaikais nardo po prekybos centrus, ieškodamos naujiems mokslo metams skirtų prekių. Knygynų darbuotojai tuština mažiau svarbias lentynas, kad daugiau vietos liktų vadovėliams ir pratybų sąsiuviniams. Gėlininkai svarsto, kiek ir kokių gėlių užsisakyti tai „derlingai“ dienai. Vaikai gaudo paskutiniuosius vasaros malonumus ir nevienodai reaguoja į kalendorių – vieni džiūgauja, kiti ima nerimauti ar net liūdėti…
Daug metų turėjo praeiti, kad ramiau reaguočiau į rudens artėjimą. Kol ėjau į mokyklą – tai buvo dovana, malonumas: tuoj susitiksiu su draugais, prasidės įdomus ir įvykių kupinas gyvenimas. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai teko palikti tėvų namus ir išvažiuoti į svetimą miestą. Nuo tada artėjantis rugsėjis – ypač paskutinis rugpjūčio dešimtadienis – pjaudavo širdį „tartum dobilą“. Prieš akis – ilgas ir niūrus ruduo dideliame ir prašalaičius sunkiai priimančiame mieste, svetimi žmonės, svetima tvarka, pats sau tampi svetimas…
Gaila, kad tada nežinojau tos stebuklingos priemonės, kurią dabar dažnai naudoju – nusistatyti datą, laiką ir pasakyti sau: tai ne amžina, tai prabėgs ir ateis diena, kai neberūpės, neskaudės, nebegąsdins. Viskas, ko šiandien nenoriu, bijau, vengiu, bus tik vakarykštė diena. Į kurios atneštus išbandymus galėsime žvelgti su humoru.
Gal todėl vienam žmogui, atėjusiam pasiguosti, „koks sumautas yra gyvenimas“, netyčia pasakiau: gerai nors, kad ne visiems laikams… Paskui teko atsiprašinėti, kad nieko blogo šiuo abejotinu sąmojumi nenorėjau nei pasakyti, nei palinkėti, nei patarti.
…Ekskursas baigėsi – grįžtu prie pasakojimo pradžios. Taigi, pavydžiu tiems, kurie šitą sistemą naudoja ne tik dideliems dalykams „apžaisti“, bet ir smulkmenoms sutvarkyti.
Mano pažįstama psichologė tokį atvirumą laiko savigydos priemone arba bandymu pasiteisinti prieš save patį. Ji nuramina: žmonės yra skirtingi. Ir elgiasi, kaip jiems patiems geriau arba kaip iš jų reikalauja aplinka.
Atsakau jai: būtų gerai, kad batsiuvys paskambintų ir palieptų skubiai atnešti taisomus batus, parduotuvė paskirtų laiką prekėms įsigyti, o daktarai patys sudarinėtų eiles prie kabinetų visokiems patikrinimams ir pažymoms… Nes vis dar save smerkiu už tą gyvenimo principą – „paskutinė naktis prieš egzaminą“, bet nieko novatoriškesnio išrasti ir įgyvendinti nepasiseka.
Bijau, kad ir šis rugsėjis nenustebs – jis ateis, o aš būsiu nepasikeitusi.
Nors… Dar yra visos dešimt dienų!
AUDRONĖ
