Dėvėtų drabužių parduotuvė – ponių rojus?

Iš tiesų, kaip kalba mažeikiškiai, Žemaičių dūdų šventė Mažeikiuose buvo puiki. Nieko nesugadino nė penktadienį miestą užklupęs lietus, nes vakare jis liovėsi. Tad visa programa, kuri buvo numatyta, įgyvendinta iki galo. Tiesa, į vakarą pasidarė šaltoka, tad gal tai kiek išbaidė mažeikiškius – jų galėjo būti šiek tiek daugiau.

Tai niekis: antroji diena kompensavo visus šešėlius, nes tiek mūsų miesto gyventojų vienoje vietoje seniai bebuvau matęs. Vos tilpo į tribūnas! Jeigu būtų į tribūnas susėsti norėję visi, kurie šventės metu vaikščiojo stadiono takais ar stebėjo įvykius iš kitų vietų, tribūnos tikrai būtų buvusios per mažos. Pasirodo, rūpi mažeikiškiams ir tos šventės, ir kultūra, tik duok geras sąlygas ir tinkamus reginius, žiūrovų kaipmat atsiras. O skeptikams, kurie bambėjo, kad kažkas buvo blogai, galiu pasakyti tik tiek, kad kaip sako liaudis, prastam šokėjui ir kiaušiniai trukdo. Kažkas net bandė lyginti mūsų šventę su Londonu… nesąmonė. Londone tokių vaizdinių tikrai nėra, nes ten viskas sueuropinta, sumoderninta ir nei tokių muzikantų, nei šokėjų nėra. Gal ir yra, bet tikrai ne tokie.

Belieka tik padėkoti šventės organizatoriams, kad jie pasirūpino dviejų dienų mūsų užimtumu ir suteikė progą pasidžiaugti muzika, šokiais ir vieniems kitais. Ne už kalnų Joninės, į krūvą susirinksime ir vėl.

Baigiame nugyventi pirmąjį šių metų pusmetį, kiek čia truks, prabėgs ir antrasis ir į mūsų duris ir pinigines pasibels naujas pinigas, euru vadinamas. Išmintingi žmonės teigia, kad ta naujoji valiuta mums jokių nepatogumų nesudarys, šiek tiek reikės perversti savo smegenines mums patiems, kol priprasime prie naujų skaičiavimų. Visa tai niekai, bet tikriausiai patys pastebėjote, kaip pradėjo kilti kai kurių prekių kainos. Aš pats kažkaip anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio: na, pabrango kažkas kažkiek centų ir tiek. Bet dabar jau ir aš atkreipiau dėmesį į kylančias kainas. Brangsta alkoholis, cigaretės, tiek to, reikia pensininkams grąžinti iš jų atimtą dalį išmokų, bet pastebėjau, kad pabrango net kiaušiniai, kai kurie pieno produktai. Ir jeigu taip ir toliau iki metų pabaigos mūsų kainas bus stengiamasi pritempti iki europinių, o atlyginimai liks sovietiniai, nieko gero nebus. O kaip bus, teks palaukti ir pažiūrėti.

Tiesa, nors ir labai neįtikėtina, kai kas vis dėlto pinga. Ar jau teko nusipirkti šiųmetinių braškių? Ne tų, kur parduotuvėse yra visą žiemą ir jomis galima tik pyragą papuošti – valgyti netinka, nes lenkiškos braškės tas pats, kaip kramtytum trintuką… Tiesa, jo nesuvalgysi, o braškės, kad ir be skonio, bet neliks. Taigi, aš kalbu apie daržuose jau prisirpusias raudonas uogas. Jų jau yra turguje, ir žmonės jas noriai perka: ir kaipgi nepirksi – kvepiančios, skanios, šviežios. Taigi, praėjusią savaitę jų kilogramas kainavo dvylika, po kelių dienų – dešimt litų, dabar dar pigiau. Štai iš ko reikia imti pavyzdį, kaip prekiauti. Jūs čia suprantate, kad aš juokauju, bet iš tiesų būtų smagu, kad po Velykų tie patys kiaušiniai būtų vis pigesni ir pigesni.

Nežinau, ar čia kalta šią savaitę prasidėjusi pilnatis, bet žmonės pradėjo skųstis gavę mokėjimo už butus sąskaitas. Pasirodo, pasibaigus mokėjimams už šildymą, buvo sugalvota pradėti lupti iš daugiabučių gyventojų už jų kaimynų nesąžiningumą: jiems nedeklaravus rodmenų už sunaudotą karštą vandenį, kompensuoti patirtus šilumos nuostolius turi kaimynai. Taip mokesčiai už vadinamąjį gyvatuką išaugo dvigubai ar net trigubai. Apie tai žiniasklaidoje jau buvo rašyta, bet žmonėms nesuprantama, kodėl jie turi mokėti už tai, kuo nepasinaudojo, tad jie ir vėl kreipiasi į žiniasklaidą. Ir kas bus, jei pamatę išaugusius mokesčius už „gyvatukus“, žurnalistus užgrius visi nepatenkintieji?

Vienas skundas kažkada per pilnatį pasiekė ir mane: paskambinusi moteris guodėsi, kad ji negalinti įsijungti televizoriaus, nes vos išgirdę jo garsą, pradeda triukšmauti ir į duris belsti išgeriantys, aukštu žemyn gyvenantys kaimynai. Ne tik televizoriaus neleidžia įsijungti – tas pats ir su radiju, ir kitomis garsus skleidžiančiomis priemonėmis. Padrąsinau tą moteris, kad dienos metu, kiek tai leidžia įstatymai, ji gali klausytis ko tik nori, o jei kaimynai ir toliau ardysis, patariau kreiptis į policijos pareigūnus. Nežinau, kaip toliau sekėsi tai Pavasario gatvėje gyvenančiai moteriškei, bet daugiau jos skambučio nesulaukiau – tikriausiai kaimynus jai pasisekė kažkokiu būdu nuraminti.

Ir dar vienas įdomus nusiskundimas: viena jauna moteris pasakojo, kad laiškininkė jai skirtus laiškus neša ne pagal adresą, o pagal pavardę, todėl jos laiškai nuolat atsiduria pas netoliese gyvenančią anytą, liaudiškai – uošvienę. Moteris džiaugiasi, kad ta korespondencija – sąskaitos, įvairūs pranešimai, tad nieko baisaus. Kas kita, jei laiškas būtų labai asmeninio pobūdžio: tada anyta tikrai pradėtų smalsauti kas, ką ir kodėl rašo? O su anytomis, juk žinot, kaip būna…

Pabaigai – šiek tiek juokingas pastebėjimas: pasirodo, kad dėvėtų drabužių parduotuvėje galima įsigyti… dovanų čekių. Neįsivaizduoju, kaip tokį čekį padovanoti žmogui – eik ir nusipirk sau dovanų dėvėtą drapaną. Keista, ar ne? Čia tas pats, lyg būtų nuomojami ar parduodami naudoti karstai. Kai apie tokias dovanas pasiaiškinau daugiau, sužinojau, kad tai jokia ne naujiena ar keistenybė: kai kurios ponios, pasirodo, net perka dėvėtus drabužius dovanų. Aišku, pažvelgęs į tokią dovaną nė neįtarsi, iš kur ji nupirkta, tad iš tiesų, kodėl tokia galimybe nepasinaudojus?