Sluoksniuojamės. Vakar, girdėjau, viena uostamiesčio verslininkė sakė, kad visokius priėmimus, furšetus, banketus ir pristatymus lankanti dar ir dėl to, kad galėtų pabendrauti su savo sluoksnio žmonėmis…
Dievulėliau, kaip paprasta buvo sovietmečio mokykloje – žinojome tik du sluoksnius: darbininkus bei valstiečius. Ir dar tarpsluoksnį – plonytį kaip anų dienų torto pertepimas – inteligentiją. Dabar gi – oficialiai ir moksliškai mūsų vis nesusluoksniuoja. Nemoksliškų versijų – kiek nori.
Viena partija ir šunauja. Elitas ir runkeliai. Valdžia ir paprasti žmonės. Aukštuomenė ir vidutinybės bei remtini asmenys. Sostinė ir provincija. Galintys supainioti viešuosius interesus su privačiaisiais ir tokios galimybės neturintieji.
Pirmieji visada iškilūs, stiprūs ir teisūs. Antrieji menki, apgailėtini, nesavarankiški.
Teoriškai pirmieji turėtų rūpintis antraisiais. Pagelbėti šiems susivokti nelengvame šių dienų gyvenime, padėti išgyventi.
Deja, taip niekada nebuvo, nėra ir, matyt, nebus.
Užsieniuose, kur rinkos ir sluoksnių santykiai jau nusistovėję, egzistuoja bent teoriška atsvara: tie, kurie galingesni, stengiasi padėti silpniesiems. Bent jau deklaruoja jaučiantys įsipareigojimą dalytis sėkme, pinigais, gerove.
Pas mus viskas atvirkščiai. Didieji ir didesnieji iš aukšto žiūri į mažuosius: patys kalti, kad neprasimušė, neužsidirbo, neprasisuko, neišsimokslino. Mažieji (tebūnie man dovanota už tokią gradaciją) į viršų žiūri su pavydu, kartais – su neapykanta, labai dažnai – su baime. Elitas nesistengia šių jausmų kažkaip „suminkštinti“. Ir kam jiems to reikia? Aukštumas nuo žemumų skiria toks didelis atstumas, kad imi suprasti, kodėl nukirsdintoji Prancūzijos karalienė kartą ėmė ir nusistebėjo: kodėl gi duonos prašantys paryžiečiai nevalgo pyrago.
Nenorime mes įsijausti į kito kailį, ypač jei tas kailis ligotas, šiek tiek purvinas ir labai nepatogus.
Nereikia žvalgytis į sostinėje įsikūrusios valdžios aukštumas. Tą patį matome ir čia, vietinėse žemumose. Pas mus taip pat egzistuoja sava hierarchija. Bent jau dvi akivaizdžios grupės: tie, kurie turi kokią nors galią, ir tie, kurie jokių galių neturi.
Kaip reikia paguosti ligotą senutę, mėnesį laukusią svarbaus tyrimo ir nurodytą dieną bei valandą atvažiavusią iš Sedos? Jai niekas nesiteikė pranešti, kad Jo Didenybei Daktarui prireikė išvykti į kažkokią konferenciją. O ir pats daktaras močiutei tik atsainiai mostelėjo: ateisi kitą kartą! Be „atsiprašau“, be jokių paaiškinimų, be nepatogumo. Jis gali tai sau leisti. Močiutė pasirinkimo paprasčiausiai neturi.
Kiek tokių ir panašių močiučių, senukų mes rastume poliklinikos ir ligoninės, kitų valdiškų įstaigų koridoriuose. Ar fizinių galių (ir ne tik jų) turintiesiems šitų žmonių gaila? Juk jei įsivaizduotume savo tėvą ar motiną, visiškai pasenusius, bejėgius ir atsidūrusius panašioje situacijoje, mestume viską ir bėgtume padėti. Arba nors akimirkai patikėtume prielaida, kad ir mūsų gali laukti panašus gyvenimas ir panašus požiūris?
Kalbu ne tik apie mūsų nepagarbą senam žmogui. Kalbu ir apie kitus „mažuosius“. Labai akivaizdus pavyzdys – įvykiai Kapėnuose. Gal neįsižeis trijų vaikų mama, buvusi vaikų namų auklėtinė, jei ją taip pavadinsiu. Mažas žmogus tampa absoliučiai beteisis, beginklis ir „asocialus“ – nes jis nežino, kaip apsiginti, kas jį gali apginti. Jis savo teisių paprasčiausiai nežino. Jis žiūri į vietinės reikšmės „galinguosius“ kaip į dievus ar demonus, nes nuo pastarųjų nuotaikos, nuostatos ar, dovanokite, įgeidžio gali priklausyti mažo žmogaus likimas.
Prisipažinsiu, pirmąsyk patikėjau, kad bendruomenė – gyvas dalykas, kad tai žmonės, kuriems rūpi ne tik savo kiemas ir savi marškiniai. Viekšniškiai – bene mažiausiai besigiriantys savo veiklumu ir organizuotumu – ėmė ginti mažą žmogų.
Kad ir kaip vietiniai galingieji, atsakingieji vadintų po atsitikimo Kapėnuose užvirusią košę, kad ir kaip ja besidrabstytų, bent širdies gelmėse kada nors turi sau prisipažinti – buvo padaryta klaida, buvo noras greitai ir nesunkiai „sutvarkyti reikalą“, reaguoti į skundą. Ir tai yra JŲ klaida, JŲ veiklos rezultatas.
Daug mūsų tokių – kuriuos svetimos bėdos jaudina tiek, kiek nurodyta pareiginėje instrukcijoje, nusakyta įstatymu ar poįstatyminiu aktu. Tačiau yra ir kitų dalykų.
Kad ir paprasčiausias padorumas, noras padėti silpnesniam, tiesos siekimas.
Padėtis įpareigoja, – pasakė viena galinga istorinė asmenybė. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Aukodamas gauni, gaudamas aukoji.
Kopiantieji į savuosius olimpus turėtų prisiminti nors kurį iš šių postulatų. Tiesa, jų nėra nė vienoje instrukcijoje. Bet praverstų.
A. M.
