Redaktoriaus skiltis: Direktorių tema – niekas nesikeičia

Audronė MALŪKIENĖ.

Iš pradžių planavau paanalizuoti kai kurių mūsų švietimo įstaigų kolektyvų, vadovų bei jų darbdavių santykių peripetijas. Paskui prisiminiau, kad panašia tema rašiau gal prieš dešimtį metų. Susiradau aną seną antradienio skiltį ir – o, stebukle! – viskas tinka. Išskyrus kai kurias pavardes. Tai ir pakeičiu.
Taigi, pamąstymai tema: būti ar nebūti… direktoriumi.
***
Jei šiandien koks nors gyvenimo druskos neragavęs jaunuolis svajoja tapti direktoriumi, arba tiksliau – mokyklos direktoriumi, tegul kuo greičiau žudo tą svajonę – kol ji dar embriono stadijos. Tegul viliasi tapti kosmonautu, artoju, popdainininku, rokeriu, reperiu, naujosios farmacijos pranašu, Gineso rekordininku, mūrininku, tik ne mokyklos direktoriumi. Mokyklos direktorius – tai sveikatai pavojinga, netgi pražūtinga specialybė.
Kodėl? Todėl, kad mokyklos direktorius atsako už labai didelį įvairiausio amžiaus ir charakterio žmonių būrį: už vaikus nuo šešerių iki devyniolikos metų, už jų tėvus, senelius, už mokytojus, už mokytojų vyrus ir vaikus drauge su seneliais, už darbuotojus ne pedagogus ir šitų darbuotojų aplinką. Taip pat jis atsako už Prezidentą, Seimą, Pitrėnienę (tuomet buvo Žakaitienė – aut. past.), vietos savivaldybę, švietimo skyrių, profsąjungas, direktorių tarybą ir dar daugelį kitų institucijų, kurios žino, kaip turėtų dirbti, mąstyti, kalbėti ir net atrodyti mokyklų direktoriai.
Mokyklos direktorius – kaip tarpinė vamzdyje, kuri turi atlaikyti ir išorės, ir vidaus spaudimą, laikytis taip, kad ta nenusakoma aukšto slėgio substancija – mokymas ir ugdymas su visais papildomais ekologiškais ar nelabai švariais priedais – nieko nesusprogdintų.
Mokyklos direktorius kelia įtarimą visiems – ir žvelgiantiems iš viršaus, ir stebintiems jį iš apačios. Todėl yra vienodai nemėgiamas abiejų sluoksnių. Iš aukščiau stovinčių instancijų į jį nuolat lekia įstatymai, nutarimai, instrukcijos, įsakymai, nurodymai ir priekaištai. Iš apačios – pretenzijos, murmėjimas, nepasitenkinimas, paslėptas po plonyte, beveik permatoma keliaklupsčiavimo ir pataikūniškumo skraiste. Mokyklos direktorius negali pasitikėti niekuo. Aukščiau stovintiesiems jo kėdė atrodo panaši į solidžią partinę dovanėlę, pavaldiniams – į potencialų prizą. Ir vieni, ir kiti laukia, kada nuo ilgėlesnio sėdėjimo šis baldas ims klibėti ar taps nebepatogus.
Mokyklos direktorius tvarko, valdo ir atsako už galybę procesų. Mažulėlių mokymas ir vedimas didžiojo gyvenimo slenksčio link – tai tik ledkalnio viršūnės dešimtoji dalis. Nes be šio dalyko yra dar galybė kitų, ne mažiau svarbių ir reikalaujančių budrumo, aktyvumo, toliaregiškumo bei ilgų ir išsamių ataskaitų.
Mokyklos direktorius atsako už bręstančias ir jau senstančias sielas, patriotizmą, pilietiškumą, dorumą, kultūrą, sienas, lentas, langus, laiptus, klozetus, mokinukų ir mokytojų žinių troškulį bei to troškulio numalšinimo galimybes. Tikras mokyklos direktorius nebeturi nė minutės laiko rūpintis nuosava siela ir nuosavais namais, nes jo galvoje ir šiaip nebetelpa kiti aukščiau minėti dalykai bei reikalai.
Mokyklos direktorius yra priverstas būti donkichotu, makiaveliu ir brutu, nes tik laviruodamas jis vienu metu gali būti ir pavaldus, ir valdingas.
Mokyklos direktorius negali būti pilietis. Jis gali tik skatinti, ugdyti, skelbti, inicijuoti, plėtoti pilietiškumą bei patriotizmą tarp mokinių ir pavaldinių, tačiau pačiam reikšti savo principingą nuomonę yra nesaugu ir netoliaregiška (jei kyla klausimas kodėl, reikia vėl skaityti antrąją pastraipą). Mokyklos direktoriui nedera būti iniciatyviam, nes, kaip moko istorija, bet kokia iniciatyva anksčiau ar vėliau yra baudžiama.
Mokyklos direktorius, kaip ir žemdirbys, priklauso nuo stichijų šėlsmo – rinkimų rezultatų, politinių interesų, sostinės valdininkų kelionių įspūdžių ar visų lygių vietos valdžios sumanymų bei eksperimentų. Deja, priešingai nei javų ar gyvulių augintojas, jis negali apdrausti nei savo bandos, nei pasėlių – todėl dažniausiai yra nulenkęs galvą ir paruošęs puodynę pelenų jai pasibarstyti.
Mokyklos direktorius net negali staiga panorėti tapti nebe mokyklos direktoriumi, nes šių pareigų atsisakymas savo noru vis tiek visuomenės bus įvertintas kaip nesugebėjimas direktoriauti, valdyti ir ugdyti.
Mokyklos direktorius jau po trejų direktoriavimo metų yra vertas kankinio vardo, o jo artimieji – nemokamos psichologo konsultacijos.
Ir vis tik mokyklos direktorius, kaip sakė vienas klasikas, skamba išdidžiai. Bet tik pedagogiškai nemuzikaliai ir nūdienos švietimo sistemos nesugadintai ausiai.
Kaip liudija statistika, mokyklos direktorių vaikai dažniausiai nesiekia tapti mokyklų direktoriais. Todėl kad jie savo kailiu patyrė, jog į klausimą „Būti ar nebūti?“ gali atsakyti visi, išskyrus Mokyklos Direktorių.