„Eurovizijos“ finalas – spauskime kumščius už Ievą

Šisbeitauskas

Tikriausiai tik skeptikai, išsišokėliai, ne patriotai, miegaliai ar tie, kuriems viskas „dzin“, šią savaitę nežiūri, kas dedasi Lisabonoje. Kad ir ką galvočiau apie „Euroviziją“, kad ir kiek bambėčiau dėl balsavimų ar mūsų pasirinkimo, kas joje turi dalyvauti, vis tiek ją žiūriu. Nors metas jau vėlokas, o mano amžiaus žmonėms tokiu metu jau reikėtų dairytis į lovą, tada, kai rodomas šis konkursas, stengiuosi ant šono dar negriūti.
Prisipažinsiu, mūsų atstovės „Eurovizijoje“ Ievos Zasimauskaitės atžvilgiu buvau nusiteikęs skeptiškai – tikrai netikėjau, kad ji pateks į finalą. Ir še tau, boba, devintinės! Dar kartą įsitikinau, koks šis Europos muzikos forumas gali būti nenuspėjamas. Ir ne tik Ievos atžvilgiu – niekas nesitikėjo, kad į finalą pateks po lietuvės pasirodę Izraelio atstovai – man jų išsidirbinėjimas atrodė lyg kažkoks nesusipratimas. Apie tai dabar paskaitau ir žiniasklaidos pranešimuose – visi stebisi.
Bet grįžkim prie Ievos. Jos antradienio pasirodymas buvo kitoks nei anksčiau – atrodo, kad ir akys labiau blizgėjo, ir balsas skambėjo kitaip, o daina labai gražiai įsikomponavo tarp kitų šalių „trali vali“. Buvo labai jautru, kad net man, į viską (na, beveik į viską) žiūrinčiam įtariai, lyg ašaka įstrigo gerklėje – turėjau atsigerti vandens. Tai tokia ta šiemetinė „Eurovizija“ – lieka laukti rytojaus vakaro, suspausti kumščius, prašyti Dievo palaimos ir tikėtis sėkmės. Nors, kad ir kokia ji būtų, viskas gerai – Ieva jau ir taip labai daug pasiekė.
Trečiadienį, iš pat ryto, mažeikiškiai į feisbuko puslapius pradėjo dėti lygiai prieš metus užfiksuotus vaizdelius – sunku patikėti, kad gegužės 9-ąją mūsų mieste snigo. Vis kapsčiau galvoje, ar taip iš tiesų galėjo būti, bet nieko neiškapsčiau – matyt, prieš metus buvo svarbesnių dalykų nei stebėti orus… Dabar, kai jau visur žalia, kai viskas žydi, kažkaip protu nesuvokiama, kad praėjusiais metais buvo kitaip. Tiesa, ta gamtos anomalija pernai ilgai nesitęsė – po kelių dienų vėl buvo šilta. Orai, kaip ir „Eurovizija“, yra sunkiai nuspėjami, vis prisimenu laikus, kai balandžio pabaigoje maudėmės – senokai tai buvo, bet tikras faktas.
Praėjęs savaitgalis nebuvo įprastas – šeštadienį sezoną atidarė šalies, o taip pat ir mūsų, „burzgaliai“ – baikeriai. Kažkaip šiemet buvau susipainiojęs, niekur neužtikau jokios žinutės, tik tą patį šeštadienį radijas pranešė, kad sezoną pradeda Lietuvos motociklininkai. Nuo jų neatsiliko ir mūsiškiai. Kai išgirdau juos burzgiančius miesto gatvėmis, buvo jau, kaip sakoma, „post factum“ – paskui motociklus nepalakstysi, juolab kad jie, kaip įprasta, apsuko apie miestą ir nubrazdėjo, atrodo, Klaipėdos link. Taip ir likau šiemet be to gražaus ir įspūdingo reginio: traukinys, kaip sakant, šikančių nelaukia. Galėčiau sviesti akmenį baikerių pusėn – pasirodo, tos informacijos nelabai ir buvo, jie pasiskelbė tik feisbuke, bet manęs ta informacija nepasiekė. Keista, nes kelis baikerius tarp šio tinklalapio draugų turiu. Gal dar buvo koks nors skelbimukas ant tvoros, bet negi jas visas apeisi? Kiek pamenu, anksčiau kuris nors iš baikerių klubų apie sezono atidarymą paskelbdavo laikraščiuose – šiemet to neaptikau – gal ne tuos laikraščius skaitau?
Žodžiu, nebesvarbu, dabar lieka laukti Durbės mūšio – Žemaičių vienybės dienos ar rudens sezono uždarymo.
Sekmadienį sveikinome savo mamas ir šventėme Motinos dieną. Gerai, jei mama yra šalia – tada pasveikinti ją nėra jokių problemų. O jei mama už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų? Sakysit – šiais laikais nėra jokių problemų – yra skaipai, feisbukai ir kitokios ryšių priemonės. Bet gėlių puokštės kol kas per tuos ryšius neperduosi… Pasirodo, jokių problemų: į užsienį išvažiavę mažeikiškiai masiškai skambina gėles pristatančioms įmonėms ir puokštės pas mamas atsiduria per kurjerius. Su vienu tokių teko pasikalbėti – sakė, kad užsakymų tą savaitgalį buvo labai daug, darbo užteko nuo ryto iki vakaro.
Ne visi gali pasidžiaugti ir pasikalbėti su mamomis, tą savaitgalį daugeliui tenka aplankyti ir kapinėse besiilsinčius brangiausius žmones, sukalbėti maldą, padėti ar pasodinti gėlių ir uždegti žvakutę. Smagu, kad mūsų kapinėse galima pasiskolinti laistytuvą, rasti priemonių kapams tvarkyti – nebereikia tempti iš namų. Ir vandens nereikia nešioti iš šulinių – pagrindinėse kapinėse išvedžioti vamzdynai su čiaupais. Vanduo nemokamas, tad ne visi moka jį taupyti – tai ne iki galo užsuka čiaupą, tai vandens prisipila tiek, kad dalį jo nešdami išlaisto.
Mažeikių kapinių pagrindiniame take teko matyti iš neužsukto čiaupo tekantį upelį – vis dar ne iki galo įsisąmoninome, kad taupyti reikia ir tai, kas duodama veltui. Miestą tvarkančioms tarnyboms reikėtų pasisukinėti ir Sedos gatvėje – prieš kapines esančio pėsčiųjų ir dviračių tako dalį dengia šalia augantys krūmai – jie trukdo judėti ir yra nereikalingi. Bent jau pirmadienį jie ten tebevešėjo.
Sekmadienį mamos Mažeikiuose buvo pamalonintos ir joms skirtais koncertais – vienas vyko po mišių naujojoje bažnyčioje, kitas – šalia esančiame Kultūros centre. Viskas gražu ir puiku, tik kai kurios mamos suko galvas, kaip nueiti į chorų festivalį, jei koncertas dar nebuvo pasibaigęs bažnyčioje. Reikėjo tiek nedaug – Kultūros centre festivalį pradėti valanda vėliau.
Šį savaitgalį, atrodo, nuo renginių galėsime atsikvėpti, pailsėti gamtoje, pasidarbuoti soduose ir daržuose – jokių kvietimų neaptikau, nebent vėl ką nors pražiopsojau.
Tiesa, šiandien į Choreografijos mokyklos 35-ąjį gimtadienį kviečia „Kauškutis“, o rytoj nepamirškit pasveikinti slaugytojų – tie žmonės tikrai dirba sunkų ir reikalingą darbą – daktarai, ko gero, be jų pražūtų.
Sekmadienį – lietuviškoji Meilės diena ir deivės Mildos šventė. Įsimylėjėliai, sukluskit: tai pats gražiausias metas ir proga parodyti savo jausmus brangiam žmogui – kam laukti žiemos?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto