Galvosūkis: prigis ar neprigis ąžuolai?

Šisbeitauskas

Ir dar vis neturim normalaus pavasario, nors bespėsim išmiegoti vos keletą naktų ir jau bus vasara. Tad kažin ar beverta išvis miegoti – gal traukti kur į Palangą ir laukti prie jūros – kaži kaip ta vasara ateis? Juokauju, žinoma, nei ji taip greitai ateis, nei ką. Realiai gal tik kalendoriuje. Rimtus žmones girdėjau kalbant, kad vėluojantis šiltas pavasaris dar pasiglemš ir dalį birželio – gal tada sukukuos ta begėdė ir tinginė gegutė, kurios kaip nėra, taip nėra.
Dėl to, kad pavasaris neleidžia ateiti vasarai, nė kiek nepykstu, kadangi tikiu, jog vasara tuo pačiu atsikeršys rudeniui ir iš jo atims dalį rugsėjo. O aš kaip tik tuo metu atostogausiu, tad vasaros juk reikia ir man. O kas išeina atostogauti nuo pirmadienio, t. y. nuo pavasario ir vasaros samplaikos pradžios, tegu nesirauna nuo galvos plaukų: orų pranašai kalba, kad gamta leis pasidžiaugti ja ir nesiųs nepadoriai šaltų orų.
Jau pradedantiems atostogauti šiek tiek ir pavydžiu, nes pasidžiaugti vis dar šviežia, neapdulkėjusia gamta su visa jos žaluma norėtųsi daugeliui, bet juk negalime iš karto visi išeiti atostogų: kas pjaus žolę, ravės ir puoselės gėlynus, pasodins medį, pastatys namą, melš karves, plaks mums sviestą ir darys begalę kitų darbų, be kurių vargu ar ilgai išgyventume.
Apie gėles užsiminiau todėl, kad grožėdamasis mieste žydinčiomis našlaitėmis ir vos ne kasdien eidamas per Saulės laikrodžio skverą vis matau prie paminklo moteriškei su vaiku esantį žemės plotelį: tas miesto našlaites, tikiuosi, netrukus pakeis kitos gėlės, o čia dar iš viso nieko nepasodinta – tik pradeda želti piktžolės. Aš nežinau, kodėl miesto gėlininkai ar seniūnas nemyli šitos moteriškės ir nepuošia jos aplinkos žiedais. O juk buvo tiek progų – ir Motinos diena, ir šeimos diena – nieko: gėlynui skirta vieta kaip tuščia, taip tuščia.
Pirmadienį dar viena gera proga – Tarptautinė vaikų gynimo diena, tad ponui seniūnui siūlau pasitaisyti ir jei ne pačiam, tai duoti nurodymus tai darančiai tarnybai čia pasodinti gėlių. Nenoriu grasinti, bet jei jis taip nepadarys, ta moteriškė su vaikais gali pradėti lankytis jo sapnuose ir prašyti sau bent kokios pagarbos. Ir taip iki tol, kol gėlės prie jos kojų pražys.
Gėles pasodinti būtinai reikia, nes tada V. Burbos gatvė bus iki galo sukomplektuota: iki šiol tebestovėję nudžiūvę ąžuolai vaiduokliai pagaliau pakeisti į jau pradėjusius lapoti. Apie tuos tvirtus ąžuolus būtų galima kurti pasaką, panašią į Anderseno mergaitę su degtukais: jie čia sodinami jau trečią kartą, tad belieka laukti, ar šie prigis, ar teks laukti keletą metų ir vėl juos keisti. Rekordai dar nesumušti – vienas valdininkas pasakojo, kad Nepriklausomybės aikštėje ąžuolai prigijo tik iš ketvirto karto.
O kad jie gali neprigyti, tikimybė yra: mano kolegė eidama pro šalį išgirdo, kaip vienas medžius sodinęs darbininkas garsiai kalbėjo, kad tie ąžuolai prieš kelias dienas gulėjo kažkur pamesti ir spėjo šiek tiek apvysti. Belieka tikėti, kad ąžuolas iš tiesų yra tvirtas medis, kaip sakoma, Lietuvos pasididžiavimas, ir jam tos kelios dienos nieko nereiškia – ims ir sulapos, o jo šakose čiulbės pailsėti nutūpę paukščiai. Su tais sodinamais ąžuolais vakar keletas vyrų vargo visą dieną, tad jie net neturi teisės neprigyti, kitaip tiek triūso nueitų perniek – ir žmonių, ir darbo gaila – čia jums ne elektros lemputę įsukti ar pažastį pasikasyti!
Pastebėjau, kad su kalendorinės vasaros atėjimu danguje pražydo ir pilnas mėnulis. Kaip plikas pakaušis sušvito. IR KĄ JŪS MANOT? Jis dar nebuvo spėjęs pasirodyti, kai redakcijoje, kaip pasakojo pažįstami žurnalistai, jau pasirodė moteriškė, sunerimusi dėl kariuomenės šauktinių. Sunerimusi ji buvo dėl to, kad tarnauti tėvynei gali būti pašauktas ir jos sūnus, o ir jis, ir jo mama to labai nenori. Esą vaikas susirado darbą, puikiai dirba, o dabar reikėtų viską mesti ir imti į rankas ginklą. Kita vertus, ta moteriškė nežino, ar sūnui šiemet reikės tarnauti tėvynei, ar ne, nes neturi jokios informacijos ir nežino, kur jos gauti.
Bet kad ir kaip ten būtų, moteris visomis keturiomis prieš sūnaus tarnybą – esą už ką jis turi eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę, jei ta Lietuva nieko gero jam nedavė. Išaiškink tu dabar žmogui, kad tarnauti tėvynei, ginti ją yra kiekvieno doro lietuvio pareiga. Moteris išvis nusistačiusi prieš privalomąją karinę tarnybą, tai, pasak jos, panašu į sovietinius ir gal dar senesnius laikus, kai kariuomenė buvo didžiausia prievarta. Ir jai kažkas iš užsienyje įsikūrusių giminių ar draugų juokęsis, kad Lietuvoje atsirado prievarta, tuo tarpu civilizuotose šalyse yra profesionali kariuomenė ir joje tarnauja tik savanoriai – už tarnybą jie gauna nemažus pinigus.
Ilgai kalbėjusi moteris prasitarė apie dar vieną baimę – neduok Dieve, jos sūnų išsiųs ginti Ukrainos laisvės – kodėl jis turėtų tai daryti? Mažeikiškei nė motais, kad sūnus dar nė negavo šaukimo ir niekas nesakė, kad kariai bus siunčiami į Ukrainą, bet kalbų kalbelių jau prisiklausiusi tiek, kad prastai mieganti, o sveikata ir taip nekokia. Beje, jei sūnus išeis atlikti pareigos tėvynei, kas jai padės – kiti vaikai juk užsienyje ir nė nesiruošia pasirūpinti mama.
Štai tokia graudi istorija, paremta tik nuogąstavimais – kas būtų, jeigu būtų. Gerai, kad tokia mamytė viena, o jei į redakciją sueitų visos, nenorinčios, kad jų vaikai tarnautų kariuomenėje, nežinau, kas būtų.
Pabaigai noriu pasiskųsti, kad Mažeikių parduotuvėse niekaip negaliu rasti lietuviškų obuolių – yra lenkiškų, olandiškų, dar kažkokių, bet lietuviškų nė su žiburiu nerasi.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto