Gatvės, kiemai, stogai ir poezija

Šisbeitauskas

Sveiki sulaukę rugsėjo! Miestas tarsi sprogo – gatvėse vėl tūkstančiai automobilių, o vaikų ir jaunuolių pagausėjo tiek, jog man niekaip neaišku, kas fiksuoja jų stabilų mažėjimą. Man visko atrodo daug: mašinų eilės prie geležinkelio pervažos, prie Ventos ir Žemaitijos bei Gamyklos gatvių sankryžų… Visi vėluoja, visi skuba, visi lyg nuo lenciūgo nusitraukę. Galvoju: pripras prie naujo eismo intensyvumo, nurims. O gal ims keltis anksčiau, į darbus ir mokyklas važiuos ne paskutinę minutę. Žodžiu, kada nors visi adaptuosimės prie pakitusių sąlygų.
Ar žinote, kad dabar vyksta nacionalinė akcija „Dviese saugiau“, kurios iniciatoriai skelbia:
„Vyresniųjų klasių mokiniai padės mažiesiems mokinukams saugiai pereiti gatvę, primins svarbiausias Kelių eismo taisykles ir atkreips dėmesį į jaunųjų eismo dalyvių drausmingumą“.
Mačiau aš panašią akciją Naftininkų gatvėje. Eina tėvelis su gal aštuonerių metų dukrele, kuprinę neša. Sustojo prie gatvės, nesiteikdamas paėjėti iki pėsčiųjų perėjos, liepė dukrai įsikibti į jo ranką. Ir žvalgosi, žvalgosi – vis laukia, kada mašinų srautas sumažės. Po to – greitai žengia per gatvę, dukrelė rankos nepaleidžia… Pagaliau abu laimingai perėjo.
Žinote, kas svarbiausia? Kol tėtukas galvą į visas puses sukiojo, mergaitė stovėjo savo galvą nuleidusi, matyt, vaikiškose mintyse paskendusi, visiškai nesidairydama… Geras tėtušis, ar ne? Negana, kad taisykles pažeidžia, dar ir vaiką balamutija, nieko normaliai nepaaiškindamas. O kas bus, kai vieną per gatvę eiti paleis? Mergaičiukė ir tada žengs galvą nuleidusi, į mašinas nesidairydama? Mano kaimynė pedagogė pasakytų: tėvams trūksta socialinių įgūdžių. O aš sakau – sveiko proto ir atsakomybės.
Dabar apie atsakomybę ir sveiką protą. Paskambino man pažįstama moteris. Noriu jos istoriją perteikti trumpai ir aiškiai. „Mūsų kieme, tarp Žemaitijos gatvės 9-to ir 11-to namo, auga toks aukštas, bet jau pavargęs medis. Vis bijau, kad kada nors, stipresniam vėjui papūtus, nenuvirstų ant namo. Ilgai galvojau, kam paskambinti, susiradau savivaldybės administracijos svetainėje anksčiau buvusį nurodytą telefoną – juo galėjai paskambinti, norėdamas paklausti ar pasiguosti.
Atsiliepė moteris. Išklausė. Liepė skambinti į kitą skyrių, kitu numeriu. Paskambinau, vėl viską išdėsčiau. Kita moteris man atsakė, kad tegul žmonės automobilių po medžiu nestato, jei bijo. Aš jai kalbu apie mūsų baimes dėl daugiabučio namo ir langų. Išklausiusi liepia skambinti tuo pirmuoju, klausimų-atsakymų telefonu. Vėl skambinu, atsiprašinėju, kad gaišinu, bet toks nurodymas buvo – į tą valdžios žmogų kreiptis.
Manęs paklausė, kur dirbu. Nenoriu pasakyti, kad jau esu pensininkė, tai kas, kad pradedančioji. Su tokiais, galvoju, išvis niekas nesikalbės. Atsakiau labai gudriai: „Dabar atostogauju“. Bet kas iš to mano gudrumo, vis tiek realaus siūlymo nesulaukiau. Liepė parašus rinkti, tik surinkus į valdžią kreiptis. Kreipiausi dėl medžio, o paskui ilgai galvojau: ir kokių galų mane siuntinėjo. Tegul ne laiptais, tik telefonais, bet vis tiek pasijutau nekaip.“
Matyt, teisūs Savivaldybės vadovai, tvirtinę, kad dubliuojasi Savivaldybės administracijos specialistų funkcijos… Jei jau prakalbau apie valdžią, prisipažinsiu, po tarybos posėdžio peržiūros pradėjau kurti eilėraštį. Geras eilėraštis išėjo. Jis prasidėjo taip:
Mes tokie nepanašūs
Ant gyvenimo tako:
Skrenda bitė prie žiedo,
Musė garbina kaką.
Gaila, kad paskui įkvėpimas kažkur išgaravo. Norėjau ilgesnį kūrinį surimuoti. Bet tegul bus haiku, kaip japonų kultūroje. Nes ir toje taryboje viskas vyko kažkaip japoniškai – lankstosi, šypsosi, o kokias špygas kišenėje laiko, – niekas nesužinos.
Patiko man naujoji vicemerė. Labai. Ir kalbėjo labai teisingai, kad reikia keistis iš musių į bites. Bet štai kur problema: jei aš visą gyvenimą buvau musinas, o medaus net susirgęs nevalgau, kaip man staigiai transformuotis, kad neatsilikčiau nuo aktualijos?
Vicemerei gerai – ji jauna, energinga, pilna vilčių, lūkesčių, planų. Pagaliau galės, – galvoju, – rimtai užsiimti šventinių Mažeikių įvaizdžiu arba tradiciškai nuobodžiomis valdžios dovanomis. Aš pats asmeniškai labiau norėčiau gauti picą, o ne bankucheną. Įspėju iš anksto ir tikiu, kad į mano nuomonę bus atsižvelgta.
Nustebino dar vienas dalykas. Mano dukterėčia eina į mokyklėlę, kurią tuoj pradės remontuoti. Stogą tvarkyti. O kodėl taip vėlai? Atsakymas: svetimi biurokratai trukdo.
Nu jo, – galvoju. – Kada visi sužinojo, kad pro stogą varva? Tikrai ne šį sausą pavasarį ar vasarą! Vadinasi, biurokratus galėjo pradėti judinti ne birželį, liepą, o gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, vasarį ar kovo mėnesį. Jei birželį pradėję tvarkyti, spalį žada užbaigti tą stogą, tai suskaičiuokime – reikėjo galvoti dviem ar trim mėnesiais anksčiau.
Panašu į mano situaciją. Štai man paskambino viršininkas, sako: „Šisbeitauskai, galėtum operatyviau savo mintis dėstyti, skiltį parašyti, o tai visada išdėstai paskutinę dieną.“ Kaip jis nesupranta? Aš laukiu, kad dar kas nors įdomaus nutiktų ir galėčiau operatyviai jums papasakoti, todėl ir neskubu.
Gal tie stogais užsiimantys valdžios atstovai irgi laukia, kol daugiau skylių atsiras, tada remontas bus pateisintas visu 100 procentų. Arba duobių mūsų kiemuose. Beje, trys mokyklos šiemet uždarytos. Turėtų kiemuose duobių sumažėti, jei naujoji vicemerė spės tiems pinigams tinkamai suvadovauti. Laukiu ir tikiuosi!

One Reply to “Gatvės, kiemai, stogai ir poezija”

  1. prisidedu parašė:

    prie protingos kažkieno minties,kad mūsų savivaldybę uždaryti kaip nuostolingą.Basta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto