Geldos istorija

Neseniai išgirdau vieną įdomią frazę: jei Auksinę žuvelę supykdžiusiai senei kas nors laiku būtų vožtelėjęs su jos garsiąja gelda, godi žvejo žmona būtų likusi bajore arba cariene. Vožtelėti gelda – tai reiškia išjungti mechanizmą, kuris mus nuolat veja jam vienam žinomu keliu ir nuolat tvirtina – iki laimės tik vienas žingsnis.
Vieni protingi žmonės sako, kad tai evoliucijos „turbina“, kuri neleidžia sustoti ir užmigti, verčia siekti daugiau ir daugiau. Kiti tą gyvenimo godulį ir laimės troškimą laiko paties žmogaus išsiugdyta, išmokta ar aplinkinių įpiršta tiesa – judėk, nes po gulinčiu akmeniu vanduo neteka.

Bet aš ne apie mumyse verdančią ar kaip vulkanas miegančią energiją. Apie vieną žingsnį iki laimės. Apie iliuziją, kad tarp mūsų kasdienybės ir laimės šalies yra slenkstis, kurį peržengus, viskas pasikeis, gyvenimas bus panašus į žydintį sodą (arba kaip kam patinka), nebekamuos abejonės, liūdesys taps tolimas prisiminimas. Juk tiek kartų skaitėme „Ilgai ir laimingai gyveno“. Įsiklausyk, kaip viliojančiai skamba: ilgai ir laimingai. Juk labiau tikėtina būtų: ilgai gyveno, dažnai jautėsi laimingi.
Bet iš dainos (ir pasakos) žodžių neišmesi. Teko tikėti. Ir įsivaizduoti, kad laimė – tai kažkokia vieta, kurioje atsidūręs esi tiesiog pasmerktas džiaugtis. Kad norint ją pasiekti reikia nuveikti galybę svarbių darbų ar net žygdarbių. Turėti atitinkamų savybių arba jų įgyti. Pažadėtoji laimė šypsosi tik vertiesiems. Ji – kaip dovana, kaip atlygis už tikėjimą, meilę, viltį, drąsą ir pasiaukojimą.
Pasakų herojui, kuris tik gerokai vėliau pažins laimę, viską teko išmokti pačiam. Pasitikrinti. Nusivilti. Būti išduotam. Susitaikyti su praradimu ar net kažką paaukoti. Tiesa, šiek tiek proto įpūsdavo pakely sutikta senutė, besisukiojanti su trobele ant vištos kojelės, ar keistas žmogeliukas, išviliojęs pusę paviržio… Bet tų patarimų ir pamokymų būta tokių painių, užkoduotų, mįslėmis paverstų. Protingasis suks galvą, kvailys praeis nepastebėjęs. O kitą kartą – viskas atvirkščiai, tik Jonelis kvailelis akivaizdžiai avantiūrai ryšis ir nelabąjį apgaus, ir slibiną nugalės. Taip iš netyčių – lyg juokaudamas, lyg nežinodamas, kur laimės ieškoti ir ką su ta laime veikti.
Pasakos akivaizdžiai tarnauja tam mechanizmui, kuris sukurtas mus varyti pirmyn. Nes niekas tau nepasako, kad laimė yra būsena. Ir kvailelis, gavęs princesę su puse karalystės, laimingas tik todėl, kad ir iki tos princesės, ir iki tos karalystės buvo laimingas. (Taip ir matau jo šypseną, neišnykstančią net tada, kai aplinkiniai stebisi ir pyksta: būta ko šypsotis, jei gyvenimas – toks pat kaip ir visų, dar net blogesnis…)
O senė prie geldos buvo patologiškai protinga ir apsukri. Jai vis rodėsi, kad kažko nepadarė, kažko negavo, juk jei neapsidrausi – nagus grauši. Todėl ir vaikė vyrą prie jūros, o ją pačią nerimas vijo – kad tik nepavėlavus paprašyti, kad tik loterijos ratas dar sykį apsisuktų… Senė laimės ieškojo valdžioje, neribotoje galioje. Teisingai kažkoks protingas vaikas sumąstė: reikėjo pasakyti tik vieną norą – kad visi norai pildytųsi. Būtų kitus du ir sutaupiusi atsargai. Jei pildytųsi ir nevalia pasakyta sparnuota frazė: pvz., „Velniai mane griebtų!“
Ai, gal pakaks tų žvejo žmonos ir Jonelio kvailelio problemų. Bet pasakyk, kodėl dvi savaites ruošusis įveikti aukštą (kaip šaukštas!) kliūtį ir sau prisiekinėjusi, kad džiūgausiu antra tiek laiko, ne mažiau, – pergalės skonį pamiršau jau kitą dieną.
Ir pasaulis vėl buvo toks pat – šiek tiek murzinas, nuobodokas, užsiėmęs savais reikalais, kurie niekam neturėtų rūpėti, manaisiais reikalais, beje, niekas taip pat nebesidomėjo… Plaukiau pasroviui kaip ta sukiužusi senės gelda ir galvojau: kodėl taip neteisingai surėdytas mūsų gyvenimas, juk galėtum pasakyti tai žavingai akimirkai „sustok!“ ir visą likusį gyvenimą nešiotis ją kaip talismaną, kaip slaptą žvaigždę kaktoje, kaip vėtrungę, prišaukiančią tik tau palankius vėjus…
O dabar visą laiką esi per žingsnį iki laimės. O kada žengi ir ar žengei – neleista suprasti. Tokia apgavystė.
Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*