Gyvenimas ant svarstyklių (septinta savaitė)

Sv-80 (lengvesniems skaityti draudžiama!!!)

Sveiki, mano vardas Onė. Nors nuo šiol teoriškai turėčiau vadintis Brigita. Pagal visuotinai išgarsėjusią Bridget Jones. Mat ryžtuosi jau antrai šių metų avantiūrai, kurias artimieji tyliai įvardijo: ties proto riba-2.
Bet apie viską nuosekliai. Pradedu nuo pirmosios.
Nė neužlipusi ant svarstyklių po Naujųjų metų dvi dienas juodai liūdėjau, kad mano gyvenimas netobulas, o aš – dar labiau… Ir nusprendžiau: viskas, užteks!
Išsitraukiau svarstykles iš po rašomojo stalo. Jos rodė… Ai, tiek to, mano metai ir mano kilogramai dabar tokie solidūs, kad juos jau neabejotinai globoja Asmens duomenų apsaugos įstatymas.
Galiu nebent pateikti jums galvosūkį – iš mano amžiaus atėmus planuojamą atsikratyti svorį išeitų visiškas nulis. O gal net minusas – jei skaičiuotume pagal programą maksimum.
Kol kas septintą savaitę įgyvendinu programą minimum. Tai yra kaip koks anoniminių alkoholikų grupės narys kiekvieną rytą aukštesnėms jėgoms ir sau padėkoju už vakarykštę „neprivalgytą“ dieną, o vakare paprašau ištvermės ateinančiai.
Beje, pasibaigus šeštai savaitei svarstyklės rodė minus trylika kilogramų.
Jokių stebuklų, patikėkite, bet džiugu.
Maitinimosi sistemą galėjau rinktis iš trijų monumentalių variantų, mat per savo gyvenimą jau tris kartus mečiau svorį iš esmės ir nenusakomą kiekį kartų – šiaip, dėl baliaus, suknelės ar nuotaikai pataisyti.
Pasirinkau tą, kuris kažkada davė maksimalių rezultatų. Dietą išrado (ar sukonstravo) ir sėkmingai taikė vienas latvių medikas, pavadinkime jį tiesiog Daktaru. Tiesa, mitybos korekcijos buvo skiepijamos kartu su stipriu psichologiniu poveikiu. Dabar tai darau aš pati – save ir gąsdinu, ir guodžiu, ir premijuoju.
Tas, kas nors kartą gyvenime bandė perprogramuoti mitybos įpročius, žino, kaip tai sunku. Daktaras dar prieš septyniolika metų mums pareiškė: su tokia problema, kaip dvidešimt nereikalingų kilogramų, jis paprasčiausiai neprasideda. Ir ne todėl, kad pacientas nerentabilus, – per trumpas laikas naujiems įgūdžiams susiformuoti.
Vieną prisiminiau išsyk: trečiadienis – varškės diena. Na, pasirinkti dieną galėjau bet kokią, bet tada nutariau, kad savaitės vidurys – idealiausiais: daug darbo, komandiruočių, tad nereikės barškėti indais indeliais… Taip ir liko trečiadienis su pakeliu varškės, dviem šaukštais medaus, puslitriu pieno arba kefyro. Ir, o laimė! – dviem pačiais didžiausiais pasaulyje obuoliais. Jų specialiai ieškodavome – nes svoris Daktaro pateiktoje instrukcijoje NENURODYTAS.
Varškės diena išlaisvina daug minčių, tokią dieną ir nutariau rašyti blog’ą apie savojo blogimo patirtį.
Bus smagiau gyventi man pačiai, nes turėsiu dar vieną persiprogramavimo motyvą – labai viešą įsipareigojimą. Gal plačiau atmerksiu akis ir imsiu stebėti bei užsirašinėti visus potyrius ir pastebėjimus. Gal susirasiu likimo draugių ir draugų. Gal manasis patyrimas kam nors pasirodys naudingas, beprasmis, įdomus, (įrašykite patys)…
Tai vis šis tas tame ilgame ir monotoniškame maratone: pusryčiai, pietūs, vakarienė; valgoma tik tai, kas nurodyta; jokių užkandžiavimų ar užgėrinėjimų, išskyrus kavą, arbatą, vandenį ir kramtomąją gumą; maitinimosi laikas – visada tas pats, paklaida –15 minučių… Ir dar visokių tabu. Kad ir toks – nė lašo alkoholio. Cukrus išeliminuojamas net iš vaistų. Maisto kiekis matuojamas, sveriamas, seikėjamas. Kiekvienas nusižengimas baudžiamas svarstyklių rodmenimis…
„Et, – pasakysite, – pati sugalvojai sau bėdą, One. Reikia tik mažiau valgyti…“ Žinau žinau: arba nevalgyti po šešių, arba atsisakyti bulvių, kruopų, miltų, arba valgyti iš rieškučių…
Negaliu. Šioje srityje pripažįstu tik kraštutinumus: arba visiška laisvė, arba narvas.
Dabar sėdžiu jame ir pradedu rašyti memuarus. Užrašus iš narvo.
Tad pasikalbėsime kiekvieną trečiadienį. (Tikiuosi.)

Onė

P.S. Kiekvieną trečiadienį bandysiu suformuluoti po patarimą. Pirmasis: niekas kitas negali tavęs priversti sublogti, šito turi labai norėti PATS. (Apie tai pakalbėsime kitą kartą.)