Gyvenimas – europietiškas, elgesys – deja, deja…

Šisbeitauskas

Jau kelias dienas gyvename liepą. Kad ir nekoks, birželis bent jau man praėjo labai greitai: atrodo, kiek čia seniai prasidėjo vasara, o dabar, žiūrėk, vieno jos mėnesio ir nebėra. Beveik galutinai atsisveikinome su litu – jis dar liks tik kai kurių parduotuvių prekių kainose. Nežinau, ar to reikia, bet, matyt, tauta niekaip negali pereiti prie mažesnių skaičių… Vis dėlto jeigu taip, vis versdami eurą į litus skaičiuosime ir toliau, tai litų mintyse neatsikratysime visą gyvenimą.
Suprantu tuos, kuriems tos kainos litais reikia: mintyse pavertus kainą litais, gal lengviau susigaudyti – brangu ar ne. Nežinau, kaip tai padaryti, bet pats metas šioje srityje pradėti mąstyti europietiškai – jei jau tiek atėjome, tad žygiuokime ir toliau.
Ir dar kas įdomu: ne tik aš vienas pastebėjau, kad kai kurių prekių kaina kažkaip „tiesiogiai“ pavirto į eurus: jei buvo du litai, tai dabar ta pati prekė kainuoja du eurus. Ypač tai atspindi  maisto kainos renginių metu: jei, pavyzdžiui, anksčiau kava kainavo du litus, dabar ji kai kuriose šventėse tiek kainuoja eurais. Nežinau, gal tai tik man pasiseka tokias kainas aptikti.
Praėjusį šeštadienį didžiajame turguje prekystaliai raudonavo nuo braškių, galva svaigo nuo jų puikaus kvapo, o kainos – nuo pusantro iki pustrečio euro. Žinoma, tos pigesnės daug mažiau kvepia, nes atvežtos iš Lenkijos. Bet užtat kaip jos atrodo: žiūri lyg į kokį paveikslėlį, o kvapo ir skonio jokio. Tad ir stengiausi stebėti, kas tas braškes parduoda – patikimiausia pirkti iš kokios moterėlės, kurios uogos sudėtos į krepšelį ar kitą ne itin didelę indą, o tie, kurie braškes parduoda iš dėžių, nekelia pasitikėjimo, nes tos uogos, ko gero, užaugintos pramoniniu būdu, gal po plėvele ar panašiai. Braškių turguje gausu, bet kai paverti kainą į tuos pačius litus, jos tikrai nepigios. Lieka tik palaukti, gal jos pradės pigti. Gal tai atsitiks pasitaisius orams ir uogos nebepus, gal jų nesunaikins paukščiai – jau ne iš vieno braškes auginančio žmogaus teko girdėti, kad braškynus nusiaubia sparnuočiai. Nedori smaližiai: mokėti už uogas nenori, o smaguriauti – pirmi.
Grįždamas prie vasaros temos nori nenori prisimeni įvairiausias šventes – jos niekaip nesibaigia: praėjusį savaitgalį į Petrines kvietė tirkšliškiai, šį savaitgalį į kaimo šventę rinksis pikeliškiai, pirmadienį švęsime karaliaus Mindaugo karūnavimo arba dar kitaip – Valstybės dieną. Jos metu nors persiplėšk: Pavenčiuose kaip ir kasmet žada rinktis sportininkai, galynėtis įvairiausiose rungtyse, o senamiestyje vyks kažkas nauja ir negirdėta – čia įvairiausių religinių bendruomenių atstovai kviečia bendrai maldai už Lietuvą, čia žadama sugiedoti ir valstybės himną. Beje, tos pačios dienos vakare Sodų trikampyje mažeikiškiai kviečiami rinktis žiūrėti filmų – čia tradiciškai atskrenda Sidabrinės gervės. Nežinau, iš kur imti tiek sveikatos ir vakare išsilaikyti neužmigus. O programa iš tiesų gera, tad pamatyti kai kuriuos filmus būtų ne pro šalį. Ir dar tokioje romantiškoje aplinkoje – po vasaros dangumi.
Beje, grįžtant prie tirkšliškių surengtų Petrinių, norisi mestelti šaukštelį deguto į jų medaus statinę: viena iš toli atvykusi atlikėja pasigedo tualeto. Kažkaip nejauku pasidarė siūlyti nueiti į pušyne esantį stacionarų šiam reikalui skirtą pastatą – kad ir kaip jis būtų sutvarkytas, bet muzikantams ir dainininkams įprasta pastatyti mobilų tualetą, juolab kad programoje dalyvavo atlikėjai iš Kauno, Raseinių ir Kelmės – atstumai iš tiesų nemaži, tad nueiti į tualetą, manau, yra normalus dalykas. Kaip sakoma, čia gal ir smulkmena, bet mokantis iš klaidų kitą kartą apie tai vertėtų pagalvoti.
Tikriausiai kažką pagalvojo ir miesto valdžia, suskatusi remontuoti Pavenčiuose prie kapinių esantį tualetą. Jis to verkdamas prašėsi jau daugelį metų. Tad per tiek laiko šiam statiniui sutvarkyti buvo galima surinkti nemažai lėšų, bet keista girdėti skundžiantis, kad remontui specialių lėšų neskirta, o tenka suktis iš neaišku kaip ir kokiais būdais gautų pinigų. Tad ir sakoma, kad remontas bus tik šioks toks, o tai reikštų, kad po tokio remonto nelabai kas juo džiaugsis. Žodžiu, kol nežinome, kas ten pasikeis, truputį palaukime: o gal įvyks stebuklas ir mūsų miesto gėda taps pasididžiavimu ir mažeikiškiai ten eis ne tik iš reikalo, bet ir norėdami pasidžiaugti, kaip jis šauniai sutvarkytas.
Suprantama, jei kai kurie mažeikiškiai ir toliau nevertins bent to, kas padaryta, tai šis objektas gana greitai taps tokiu, koks buvo iki remonto.
Yra dar viena mažeikiškių kategorija, vadinama vandalais. Tiems tai išvis nėra nieko gero ar gražaus: būtinai viską sulaužys, suteplios, išniekins ir galvos, kad elgiasi labai didvyriškai. Tikri Mažeikių ereliai. Tik juos taip vadinti neapsiverčia liežuvis: labiausiai tiktų šūdvabaliai. Tiesiai šviesiai taip, kaip šias būtybes vadino mūsų klasikas Donelaitis. Kaip kitaip pavadinti tuos, kurie pačiame senamiesčio centre Mindaugo gatvėje esantį gėlyną išniekino ir, išrovę ten neseniai pasodintas gėles, išmėtė. Tikriausiai nesužinosime, kam rankos pakilo šitaip pasielgti, bet nutvėrus derėtų jas gerai pakratyti. Ne pasveikinti, o priminti, kad ateityje gerbtų kitų darbą ir prie to, kas gražu, nenorėtų ne tik kišti rankų, bet ir apie tokius darbelius pagalvoti.
Kita vertus, tiems, kas tai padarė, mano moralizavimai aiškiai yra „dzin“ –  jie toliau galvos esantys ereliai.
Baigiant – linksma istorija apie dvi merginas, kurios vienoje iš mažeikiškių laisvalaikio leidimo vietų užsisakė po taurę šampano. IR KĄ JŪS MANOT? Barmenė paprašė jų asmens dokumentų, o paskui susigėdusi prisipažino, kad už tas paneles pati esanti jaunesnė. Merginos, aišku, neįsižeidė – smagu gerai atrodyti. To ir linkiu visiems – tegul tik prašo asmens dokumentų… Žinoma, tik panašomis aplinkybėmis.
sisbeitauskas@santarve.lt