Leonas MITKUS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Nesuprastas pasilieka vienas klausimas. Kodėl gyvenimas sukasi nesustodamas ir su juo reikia visur suspėti: ir darbą padirbti, ir geidžiamą daiktą įsigyti, ir savo meilę patirti. Taip gyvenimas tampa lyg socialinė laboratorija mažoje erdvėje, į kurią sukviesti žmonės iš įvairiausių sluoksnių kurti fizinį visuomenės paveikslą, nieko nepaliekant švietimui, tautos kultūrai, liaudies universitetams, o apie teisybę nereikėtų iš viso nieko šnekėti, kad nekibtų blogybės. Blogybės dažniausiai kimba dėl to, kad žmonės nežino teisybės. Žmogaus dvasia, kuri iki šiol atrodė tokia abstrakti ir neapčiuopiama, šiandien leidžiasi terorizuojama nacionalizmo ir patriotizmo dėl savo meilės savo tautai. Kad galėtume didžiuotis savo tauta, neužtenka atsiriboti nuo jos daromų klaidų, kai naivios lieka pastangos kurti orientyrus pagal praeities analogijas.
Tikroji laisvė tebešaukia, kad ji dar netikra, kad ji sukurta partijų, o ne žmonių, ir tarnauja partijoms. Asmeninės savybės, išmintis, drąsa ir protas šiandien ne tik neteikia jų individams pranašumų visuomenės akyse, bet atrodo smarkiai juokingos. Va ir iškyla klausimas, kodėl gyvenimas sukasi nesustodamas, kai vienoje jo pusėje visada pasilieka pasakojantys ir nieko tikro neatskleidžiantys, save vadinantys aukšto rango inteligentais ar elitu, o kitoje jo pusėje biznieriai, susigrobę į savo rankas visus tautos išteklius. Bendroje jų sąmonėje niekada ir netelpa žodis teisybė, kai ji dar 1940-tais metais nubyrėjo į Sibiro taigą, ir šiandieną nebeužtenka vien tai žinoti, reikia veikti, tačiau mąstymo kryptis dažniausiai baigiasi klaustukais, kai viskas apsivertė. O kaip atsiversti atgal?
Čia ir susimaišo mintys, vieni stoja prieš kitus. Kartais dėl turto? Buvo laikas, kai žinojom, kur einam. Dabar nebežinom. Juk siūlo į adatą jėga neįversi. Tam reikia dėmesio, reikia valios. Dabartine tarsena, politinės valios, kurioje tiesa nėra okeanas. Tiesa pasidaro lyg lašas, kuris sudrėkina kiekvieną ir jis savo laikuose lengvai neišgaruoja. Pasiliko ryškus jos pėdsakas savo milžiniškomis eilėmis prie duonos, vilkstinėmis tremiamų žmonių į Sibirą ir mokyklose, kai klasėse ir šiandien tebetvyro aitrus dantų miltelių kvapas, nukritęs nuo nubalintų drobinių batelių. Dabar niekas nebevažiuoja parduoti Lietuvos į Maskvą. Dabar Maskva pūdo Lietuvą iš vidaus ir arklelis liko vėl traukiantis plūgą ir akėčias, su viltimi prieiti jo link arčiau ir apkabinti jam kaklą. Gal jis supras visus išgyvenimus ir gailiai sužvigs, mosuodamas savo kaulėta galva.
Taip, iš arčiau gyvenimas atrodo kaip sietuva. Paviršius lygut lygutėlis, o kuo giliau, tuo tamsesnė juoduma ir baisiai drumsta bedugnė. Gyvenimo eiga, jo upės ir upeliai tokie įnoringi ir niekas iš anksto nežino, kur ir kaip jie netikėtai pasisuks ar į bekraštes lygumas išsilies. Kiekvienas gyvena kaip gali ir kaip jam atrodo galima gyventi, kai nenubėgi toliau, nei tau skirta. Iki dvidešimties kiekvienas mes eksperimentuojame. Dažome plaukus, keičiame šukuoseną, savo garderobą ir tik paskui sunormalėjame, pasineriame į vienatvę ir viskas tampa nebesvarbu, bet vis dėlto nustembame. Nustembame, kai susiduriame su visai kitokio charakterio žmonėmis, su kitokiomis vertybėmis ar sugebėjimais daryti spaudimą kitiems žmonėms ar manipuliuoti jais. Tokie žmonės daugeliui tampa išoriškai nebegražūs. Nuo jų dingsta kažkas tokio, kas turėjo būti. Geras vardas ar pavardė ar dar kažkas žmogaus viduje, klausant jo ėjimo žingsnius. Gal dėl to, kad šiandien viskas nauja, viskas alsuoja laisve ir prisiminimais. Daug kas gyvenime laikina, tačiau kelias, kuriuo išėjome, išlieka tikras, pastovus, kaip širdies plakimas. Daug ką mes matėm ir daug ką pažinom. Ir dėl to šiandien mes kitokie. Žeme vaikšto gyvenimas ir žmogaus laimė. Bet žeme ir tais pačiais keliais kartu šliaužia ir nelaimės. Nepermaldaujamas gyvenimo sukimasis turi ir didelius uždavinius, ypač šiais laikais, kai jo ratas sukasi ne dėl aklo likimo. Dabartiniai laikai reikalauja ypač ryškaus ir tikslaus orientavimosi, reikalauja tikros nuovokos apie laiko dvasią. Kas nesugeba tinkamų išvadų iš istorinių dienų įvykių padaryti, tam gresia pavojus patekti po istorijos ratais. Ir tada visai ir visiems gal bus nebeįdomu gyventi. Dideli laikai ir dideli įvykiai ryškiai parodo, kas tavo draugas ir kas tavo priešas, ir kas visumos interesus išnaudoja tik savo egoistiniams tikslams pasiekti.
Leonas MITKUS
rašytojas…