Išgyvenkime iki pavasario!

Audronė MALŪKIENĖ

Mano pažįstama prisipažino: išgirdus apie tai, kad dėl analgetikų pakuotės teks eiti pas gydytoją ir prašyti recepto, jai išsyk pradėjo skaudėti galvą. Nepadėjo kvėpavimas pilvu, mažais gurkšneliais išgerta stiklinė vandens, nepadėjo nė tūkstantis žingsnių aplink kvartalą. Galvą susopo taip, kad laikykis!
„Gal visą laiką piktinaisi dar viena gyvenimo neteisybe?“ – juokais paklausiau. Ji supyko ir atrėžė: esą, gera tau kalbėti, kai galvos neskauda.
Šiandien neskauda. Kas bus rytoj, nežinau. Žinau tik tai, kad jau ne kartą nešiau į vaistinę vaistų lapelius ar net visas pakuotes – tam, kad juos utilizuotų, nes pasibaigęs galiojimo laikas. Neprireikė arba prireikė ne tiek, kiek buvo planuota.
Nauja vaistų išdavimo tvarka, kuri iš esmės nėra jokia naujovė, kaip paaiškino kita mano pažįstama – dabar jau vaistininkė, galbūt padės mums šiek tiek sutaupyti. Pinigų ir sveikatos. Tuoj papasakosiu, kodėl.
Medikai tikina, kad mes esame tauta, kuri labai pasitiki medikamentais, ypač rekomenduotais artimųjų, kaimynų, padovanotais ar paskolintais. Natūralu, – atsakyčiau jiems, – juk kol žmogelis prisibraus iki daktaro, pageidaujamų vaistų jam gali nebereikėti arba prireikti kitokių. Tad ir ieško išeičių internete, laiptinėje, per balius ar kitokius susiėjimus.
Prisipažinsiu, jau nebepykstu ant kokio nors linksmo sambūrio dalyvio, kuris būtinai pagrūmos pirštu ir pasakys: „Tik tu ne-pa-ra-šyk!“ Man tokiais atvejais labiau gaila medikų – būtinai kas nors įvarys daktarėlį į kampą ir pradės pasakoti apie savo negalavimus, prašyti patarimo ar net skubios apžiūros… Kita vertus, ar iš gero gyvenimo esame tokie besarmačiai? Vis per tą taupumą – laiko, pinigų ir sveikatos.
Grįžkime prie lapkritį pasikeitusios vaistų pardavimo tvarkos. Pasirodo, tie vaistai, kurių mums dabar neparduoda be receptų, visada buvo receptiniai. Tik dėl vienokių ar kitokių priežasčių mes jų gaudavome, vos paprašę. Išskyrus, žinoma, antibiotikus ir psichotropinius vaistus. Įstatymai ir iki šiol buvo numatę, kad iš vaistinės žmogus negali išeiti be visavertės informacijos – t. y. vaisto aprašymo, instrukcijos, kaip jį vartoti, su kuo derinti ir ko vengti, informacijos, kiek vaistas galioja ir kam tinka, o kam kategoriškai ne. Tokie informaciniai lapeliai pridedami prie mažų pakuočių, tačiau jų nėra didelėse, kurios, žinia, gerokai mažiau kainuoja. Štai paprastas paracetamolis. Jei vaistininkas mums duodavo 10 tablečių iš didelės dėžutės (lyg ir didmeninės fabriko pakuotės), vieno lapelio kaina, tarkime, bus 70 euro centų, o jei 10 tablečių su dėžute ir visais priklausiniais (mano minėta svarbia informacija) – jau 1,5 euro.
Ar skaitome tuos lapelius? Vienas žmogus man prisipažino, kad nuo jų tik baimė ima – ten parašyta, koks tas vaistas kenksmingas, todėl jis net nesivargina gąsdintis.
Taigi, sutinkame, kad vaistai yra kaip nuodai – vieną organizmo dalį gydo, kitai kenkia, su vienu preparatu ar maistu draugauja, su kitu – ne. Tam, kad tai išmanytum, reikia būti mediku, vaistininku arba turėti labai daug vaistų vartojimo patirties.
Įsivaizduokite, kaip sakė mano pažįstama vaistininkė, ir dabar mes galime įsigyti tą mažąją paracetamolio pakuotę be daktaro recepto. Kodėl tokią? Kad turėtume reikiamos informacijos, kad vietoj migdomųjų negertume vidurius laisvinančių vaistų (pažįstu žmonių, taip kvailai pasielgusių, nes supainiojo pavadinimus – ant vaistų lapelio juk neparašyta, kokiam negalavimui ar bėdai tas vaistas skiriamas, pavadinimas – ir tiek).
Farmacijos specialistai sako, kad dėl naujos tvarkos mums bėdos nebus, o gal net bus geriau. Jiems tik gaila, kad ta tvarka tarsi niekais paverčia jų pačių įgytas žinias. Nors reklamos ir tvirtina, kad, įsigyjant vaistą, tartis reikia su daktaru arba vaistininku, dabar ši galimybė lyg ir anuliuota. Ką gi, tarsimės tik su gydytojais.
Tiesa, tiems, kurie labai bijo likti be įprastų gelbėjimosi priemonių, reikėtų peržiūrėti atsargas. Gal vaistų pakaks iki kitų metų kovo? Pavasarį žadama galutinai įvesti e. receptų sistemą. Tuomet pakaks paskambinti savo gydytojui, paprašyti išrašyti elektroninį receptą, o nuėjus į vaistinę, parodyti asmens dokumentą – ir jokių kliūčių, imk tą priemonę nuo galvos skausmo ar radikulito. Suprantu, kad reikia kentėti, mat dabar į polikliniką eiti ryšis tik ekstremalai. Juk artėja peršalimo ligų ir gripo epidemija.
Ar mums to reikia?
Geriau jau – dvi stiklinės vandens ir du ratai aplink kvartalą… Gal, sakau, iki kovo padės?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto