Šisbeitauskas
Tik pradėjęs bendrauti su jumis turiu išsakyti vieną savo bėdą: girdėjau, kad mažeikiškiai kalba apie nuo sniego išvaduotus šaligatvius, išvažiuojamas pagaliau tapusias gatves, bet man susidarė visiškai nenumatyta problemėlė: niekaip negaliu pribristi prie palei gatvę sustatytų atliekų konteinerių. Jų dangčiai atsidaro nuo gatvės pusės, bet kažkas Ventos gatvėje priėjimą prie jų užvertė senais baldais, po to visa tai užsnigo, dar ir užpustė, tad dabar išmesti savo gėrybes galiu tik apėjęs didžiulį ratą ar paėjėjęs prie kiek toliau esančių konteinerių. Jie man kaip tik pakeliui į darbą.
Fui, kaip baisiai pradėjau prieššventinius Šisbeitausko pamąstymus, bet, kaip sakant, kas guli ant širdies, tai ir norisi išsakyti.
Beje, dėl tų šaligatvių. Valyti juos tai valo, bet tik nugrando sniego paviršių. O kai einu iš darbo, ant šaligatvių likęs sniegas jau būna sutryptas ir veliasi po kojomis kaip prastai sukramtoma dešra burnoje. Per televizorių mačiau, kad Vilniuje šaligatvių valytojai turi tokį aparatą, kuris šaligatvį nušveičia iki plytelių blizgėjimo.
Kita vertus, kur mums su savo technika iki sostinės: džiaukimės, kad turim kelis traktorius ir pigios „kastuvinės“ darbo jėgos, nudirbančios pačius sunkiausius, sudėtingiausiose vietose susikaupusius darbus.
Dar viena žieminė aktualija – nešildomi po miestą važinėjantys autobusai: kai nesinori klampoti šaligatviais per iki galo nenuvalytą sniegą, kartais tenka pasinaudoti ir jų paslaugomis. Ateini į stotelę sužvarbęs nuo šalčio, lauki paprastai visada vėluojančio visuomeninio transporto ir tikiesi, kad toje transporto priemonėje bent kiek sušilsi. IR KĄ JŪS MANOT? Įlipęs į pagaliau atvažiavusį autobusą bijai net atsisėsti, nes šaltis čia vos ne dar didesnis nei lauke. Pagaliau šiaip ne taip atsisėdęs, prisimeni mūsų lakštingalos eiles apie šalčio languose išrašytas tulpes, ramunes. Bet vargu ar tas gėlių languose grožis vertas mūsų sveikatos ir jai pašlijus už vaistus išleidžiamų pinigėlių.
Suprantu, taupyti reikia, nes šildomas autobusas sunaudoja daug daugiau kuro, bet ar tai tas atvejis, kai taupyti reikia? Juolab kad žiniasklaidoje paskaitai, jog autobusų parkas apmoka kažkieno pagal įstatymą praloštus pinigėlius.
Lieka tik tikėtis, kad po Naujųjų metų pinigų žmonių vežėjai nebetaupys ir, pasinaudodami naujų metų biudžeto sąskaita, vežios keleivius šiltai.
Pažvelgęs pro langą pamačiau, kad vėl snyguriuoja. Kiek galima? Juolab kad jau sunku įvažiuoti į mūsų kiemą, nes jis paliktas likimo valiai. Kaip ir visi mažeikiškių daugiabučių kiemai. Čia, kaip sakoma, yra sename filme girdėta situacija, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Nori važiuoti į savo kiemą ir automobilį pasilikti po langais ar pageidauji, kad taksi
automobilis privažiuotų iki pat tavo laiptinės, čiupk kastuvą ir pats atsikask sniegą. Tokia praktika Mažeikiuose jau taikoma ne pirmus metus, tad teks taip elgtis ir toliau.
Girdėjau, kad vėl grįžta senos tradicijos, kai su šventėmis artimuosius ar draugus sveikindavome ne sms’ais ar tiesiog paskambinę telefonu, o pirkdavome atvirukus ir sveikinimus siųsdavome paštu. Prisimenu, kad gauti sveikinimų atvirukus būdavo labai smagu, bet kas kita juos rašyti pačiam. Apie paštą ir atvirukus užsiminiau todėl, kad sulaukiau vieno mažeikiškio skambučio: vyriškis skundėsi, kad Ventos gatvėje, prie kioskų esanti pašto dėžutė kiaura – įmestas laiškas iškrenta per apačią. Kitas mažeikiškis įmetęs laišką į dėžutę nė nepastebėjo, kaip jis iškrito: jeigu ne pastabusis vyriškis, kažkas laiško ar sveikinimo nebūtų gavęs. Kas ten žino to laiško turinį, bet juk galėjo būti ir kokia svarbi žinia, galinti nulemti žmogaus gyvenimą – juk laiškuose kartais parašydavome tai, ko nedrįsdavome pasakyti į akis…
Šią savaitę buvo ir dar vienas skambutis: šį kartą skambinusi moteris piktinosi dėl to, kad „Maximos“ parduotuvėje mikrorajone neliko suolų: esą būdavo labai patogu apsipirkus tvarkingai į rankinę susikrauti daiktus, o kartais atėjus į parduotuvę tiesiog atsisėsti ir truputį pailsėti. Nors kelias netolimas, bet amžius nebe tas, tad prisėsti norisi…
Prieš akis dar keturios dienos, kai nereikia eiti į darbą. Iš patirties žinau, kad tomis dienomis mano šaldytuve vyksta, kaip aš sakau, revizija. O ką daryti? Jei lauke šalta ar sninga, tai sėdi prie televizoriaus, o taip besėdint ir pradeda suktis galvoje mintys, ko tame šaldytuve dar yra ir ką būtų galima suvalgyti. O prieš šventes šaldytuve paprastai vis ko nors atsiranda, tad ir kyla visokių gauruotų minčių. O paskui, kai jau reikia eiti į darbą, pasidarai visai aptingęs, nuo ilsėjimosi maudžia strėnas, nuo valgymo atšipę dantys, o nuo televizoriaus žiūrėjimo pradeda varvėti akys… Tad prašykime dangaus, kad jis būtų giedras, kad labai nespirgintų šaltis ir galėtume kur nors išeiti pasivaikščioti ar kitaip aktyviai leisti laiką.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio visos trys dienos šventos: trečiadienį dvigubai šventa, nes, be šventų Kalėdų antrosios dienos, dar minimas ir šventas Steponas. Per Kūčias, kiek pamenu, yra mūsų protėvių Adomo ir Ievos vardadieniai, tad nepamirškit jų pasveikinti.
O vakarykšte diena labai nusivyliau: tiek atidėliojau visus darbus, tempiau laiką, nes galvojau, kad viso to nebereikės daryti – ištiks visų pranašaujama pasaulio pabaiga. Kur tau! Norėtų nuodėminga „dūšia“ į dangų. Gyvensim kaip gyvenom toliau, nešim gyvenimo uždėtą naštą. Tad gražiausių metų švenčių proga ir noriu jums palinkėti, kad ta našta būtų kuo lengvesnė ir kad ją būtų malonu nešti. Tegu kūdikio Jėzaus gimimas nušviečia jūsų gyvenimą dangiškais spinduliais.
sisbeitauskas@santarve.lt
