Šisbeitauskas
Nežinau, kaip jūs, bet mes vaikystėje su draugais žaisdavome tokius suaugusiųjų žaidimus: parduotuvę, šeimą – tėtį ir mamą, daktarus ir ligonius… Žemėje užkasdavome „paslaptis“ – kažkokią gražią mozaiką po stiklo šuke. Išdykaudami ant šaligatvio numesdavome ant virvutės pririštą piniginę, o patys pasislėpę laukdavome „aukos“ – močiutės, kuri bandys tą piniginę paimti. Mums tai buvo linksma ir juokinga pramoga, o toms močiutėms, kaip sako mano kolegė, – ką gali žinoti…
Galvojau, kad dabartiniai vaikai žaidžia sulindę į kompiuterius ar mobiliuosius telefonus, bet, pasirodo, yra ne visai taip.
Mes žaisdavom prie savo namų, kiemuose, o dabar vaikai persimetė į daugiabučių laiptines – bent jau tokius aš juos matau. Vieną vakarą laiptinėje išvydau vaizdelį: aikštelė nuklota antklodėmis, suprask – tai namų kilimai, prie sienų išrikiuoti batai, ant langų rankenų sukabinti drabužiai. Vyksta žaidimas „tėvai ir mamos“ arba „vyrai ir žmonos“.
Šio žaidimo dalyviai – keturi ketverių–penkerių metų vaikai. Viskas lyg ir normalu – vaikai žaidžia. IR KĄ JŪS MANOT? Pritrenkė vienas šio žaidimo epizodas.
Mergaitė esą kalbasi telefonu ir sako savo draugui: „Palauk, aš paskambinsiu savo vyrui“. „Kokiam dar vyrui, pyz…k greičiau į lovą“, – pasigirdo pyplio balsas.
Rakindamas buto duris sustingau išsižiojęs: iš kur tokios gyvenimiškos situacijos ir tekstai? Iš matymo žinau kai kuriuos šio žaidimo veikėjus, kaimynystėje gyvenančius jų tėvus… Patys suprantate, kokios asociacijos kyla. Ir juokinga, ir liūdna, kai vaikai į savo žaidimus perkelia matytus dalykus, nugirstus tekstus, įgytą patirtį. Jie imlūs aplinkai, tad savo elgesiu, kalbomis „išduoda“, ką yra matę ar išgyvenę. Viena viltis, kad metams bėgant tai pasimirš, bet ką gali žinoti? Juk sakoma, kad obuolys nuo obels netoli terieda…
Tokie pastebėjimai pačios jauniausios kartos gyvenimo atžvilgiu, o toliau – apie kitokį amžių. Dažnai rytais tenka važiuoti į darbą autobusu. Tuo pat metu į mokyklas vyksta ir mūsų jaunimas. Būna taip, kad įlipęs į autobusą nesitikėk atsisėsti – ten, kur laisva kėdė, pūpso mokinio krepšys. Jaunuolis nesusipras, nepatrauks tų daiktų, bus taip įnikęs į telefoną, kad niekas aplink neegzistuos. Dar vienas variantas – jis kažką labai susikaupęs mokysis iš savo sąsiuvinio ar vadovėlio. Kas gali trukdyti mokiniams mokytis?! Tik kokie nors nesusipratėliai ar tamsuoliai, nežinantys, kokia yra mokslo reikšmė ir koks jo skonis…
Dar gali būti, kad autobuse nėra kur atsisėsti, nes laisvos vietos užimtos – į mokyklą važiuoja jaunimas. Ką ten mokyklą – gimnaziją, nes senamiestyje, prie Savivaldybės akmens, išlipę jaunuoliai patraukia gimnazijos link.
Kai mes mokėmės, klasės auklėtoja ir mokytojai kaldavo į galvą, kad autobuse vietą reikia užleisti vyresniam, kad vyrai turi atsistoti ir pasiūlyti atsisėsti moterims… Dabar tokių taisyklių, matyt, nebėra – visi esame lygūs, vienodai mandagūs, žmogiški. Ir jei autobuse negauni vietos atsisėsti, tai tavo problema – vežiokis kėdutę ar važiuok taksi – ten visi patogumai.
Nors ne. Taksi patogumai priklauso nuo vairuotojų. Visada būna smagu, kai jie yra mandagūs, tvarkingai apsirengę, net kaklaraištį pasirišę. O kartais pasitaiko kitokių dalykėlių: mašina prirūkyta ar bent jau neišvėdinta, neaišku kuo dvokianti, vairuotojo apranga – prieš metus plauti džinsai, neaiškios spalvos megztinis, pats jis nekalbus, susiraukęs, nelaimingas. Beje, tokių būna ir autobusų vairuotojų, turiu galvoje – nebylių: tu jam – „Labas rytas“, o jis tavęs nė negirdi – esą, duok pinigus ir važiuojam.
Kai kam reikėtų imti pavyzdį iš autobusų parko vairuotojo Tomo: visada linksmas, besišypsantis, mandagus, aplipęs įvairiausiais linkėjimais, dėkojantis, kad važiuojame, mojantis kolegoms – kitų autobusų vairuotojams. Kažkaip ir mūsų nuotaika pasitaiso, ir diena atrodo giedresnė. Taigi, kiek žmogui nedaug reikia: šypsenos ir kelių gerų žodžių…
Pabaigai – kažkurį vakarą nugirstas pranešimas: ugniagesiai gelbėtojai negalėjo laiku nuvykti į gaisrą, nes neužsivedė mašina – ją teko stumti. Prielaida – gal dėl to liepsnose žuvo žmogus, nes nepajėgė pasiekti durų. Tai jau nebejuokinga. Juokingai skamba kitkas – Vidaus reikalų ministras rimtu veidu kalba, jog reikės atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kas kaltas dėl to, kad neužsivedė mašina. Mums tai suprantama ir be tyrimo – kaltas jis pats. Negi nežino, kokias gaisrines mašinas išdalija kaimų ugniagesių komandoms?
Ko stebėtis, jei penkiasdešimt metų mašina užsivesdavo, o penkiasdešimt pirmaisiais – nutarė pailsėti? Manau, užuot nurodęs atlikti tyrimą, toks ministras turėtų atsistatydinti – per jį žuvo žmogus.
Praėjusį savaitgalį pasitikome Velykas, sekmadienį mūsų laukia Atvelykis, arba mažosios Velykėlės – proga suvalgyti prieš savaitę išvirtus kiaušinius, jei tik laikėme juos tinkamai, – mano šaldytuve dar yra keli margučiai. Gaila tik, kad Atvelykis – tik viena šventinė diena.
Šį vakarą – labdaringas jaunojo akordeonisto Jono Vozbuto ir jo draugų koncertas, tad nepasididžiuokite ir nueikite, nenuvilkite berniuko lūkesčių įsigyti naują akordeoną – paaukokite ar nors dėmesį parodykite.
Rytoj nepamirškite švarinimosi akcijos „Darom!“ – neužtenka apie ją žinoti, reikia įsijungti.
sisbeitauskas@santarve.lt
