Liaudies išmintis byloja: roges ruošk vasarą, o ratus – žiemą. Bet mūsų žmonės to nelabai paiso: kai lauke spaudžia šaltis, o pro senus langus šniokščia nuožmūs vėjai, ima ir sugalvoja pasikeisti langų rėmus. Tiesa, tai galima pateisinti kitu liaudišku posakiu, jog geriau vėliau negu niekada. Taigi, nuo šalčio viduržiemį sužvarbusi mano kaimynė laikraštyje pamatė, kad viena garsiai save reklamuojanti langų keitimo bendrovė siūlo juos įsigyti perpus pigiau. Kur čia nesusigundysi tokiu pasiūlymu: ir kūną sušildysi, ir pinigėlių kitam pirkiniui sutaupysi.
Nuėjo moteriškė į tos bendrovės filialą mikrorajone, susitarė dėl kainos, kuri išties pasirodė protinga, ir dėl to, kada meistrai atvažiuos išmatuoti jos langų. Tą pačią dieną kaimynė kažkaip atsidūrė senamiestyje ir jai toptelėjo išganinga mintis: kodėl jai nepaskambinus į tos pačios bendrovės centrinę kontorą. IR KĄ JŪS MANOT? Čia išgirdo, kad ta pati paslauga kainuoja visais trimis šimtais litukų pigiau. Tai kaip čia išeina: kairė nebežino, ką daro dešinė? Ar tie trys šimtai imami už tai, kad kreiptasi arčiau namų ir nebereikia eiti į senamiestį?
Supykusi kaimynė nutarė pasidomėti, kiek langų keitimas kainuoja kitoje tas pačias paslaugas teikiančioje įmonėje. Paaiškėjo, kad tiek pat, kaip ir senamiestyje. Tada moteris iš principo užsisakė langus čia. O kai atvyko vyrai pagal užsakymą, kaip buvo sutarta, išmatuoti langų, kaimynė tik sugėdino juos dėl sukčiavimo ir paslaugų atsisakė. Moteris piktinasi, kam reikia reklamuotis laikraštyje apie esą mažesnes kainas, jei jos tokios buvo ir yra. Turėdama langus visai iš kitos įmonės kaimynė dabar nebegirdės, kaip ūžia mašinos ar dunda traukiniai.
Štai kokią paslaugą kaimynei padarė šaltis. O jis iš tiesų nekoks draugas, juolab kad sinoptikai savaitgalį žada dar didesnį atšalimą.
Per tuos šalčius būna iš tiesų nejauku. Vieną vakarą su kolegėmis sušalome belaukdami autobuso, bet į jį įlipus šilčiau nė kiek nepasidarė, nes jis nešildomas. Viena kolegė ant sušalusios odinės kėdės bijojo net atsisėsti, sakė, bus dar šalčiau. Mes perspėjome, kad autobuse stovėti negalima, nes tai yra nesaugu. Savimi pasitikinti kolegė nusistebėjo, iš kur mes ištraukėme tokią nesąmonę ir kodėl negalima stovėti. Bet paskui vis dėlto atsisėdo. Užsiplepėjusi gudruolė vos nepravažiavo savo stotelės ir atsistojusi šokosi šaukti, kad čia reikėjo sustoti. Vairuotojas sureagavo greitai, pradėjo stabdyti, tad moteriškaitė vos neparpuolė ant grindų, galėjo ir šalia vairuotojo atsidurti. Va tau ir pamoka, kaip nereikia autobuse stovėti. Kai kuriuose, o gal ir visuose autobusuose net perspėjantis užrašas apie tai yra.
Kai mūsų kolegė pagaliau išlipo, kita moteris nesiliovė stebėjusis, kad tokia „muokyta muotrėška“ vos per langą neiškrito. Taigi, atminkit – autobusui važiuojant turit sėdėti savo vietose, nes gali atsitikti taip, kaip tai „muokytai muotrėškai“.
Dar baisiau per šalčius būna, kai autobusas vėluoja arba neatvažiuoja visai… Taip atsitiko ketvirtadienio rytą, kai mikrorajone laukėme ketvirto maršruto miesto autobuso. Laukėme keliese, laukėme ir sulaukėme iš Sedos važiuojančios senienos – tos, kur važiuojant purto lyg kažką sijojant, ir dar gerai dega… Nekreipėm dėmesio, koks tas autobusas, svarbu – jau važiuojam.
Miesto autobuso nesulaukė ir tolesnėje stotelėje – prie vadinamojo naujojo pašto – šąlančios moterys, bet joms baigėsi dar blogiau – nors ir kėlė ranką, mojavo, vairuotojas nesustojo. Kiek žinom, anoje stotelėje šito maršruto autobusui nereikia sustoti. Bet kada turi suveikti žmogiškasis faktorius? Noras papildyti bendrovės sąskaitą – jei vienas autobusas neišvažiavo iš garažo, tegul pinigus surenka kitas… Kažką bandėm sakyti vairuotojui ir mes, bet jo ausys, matyt, buvo užsiblokavusios, o gal užšalusios.
Kažin, ar tos įmonės vadovai ką nors vairuotojams yra pasakoję apie žmogiškumą, ar liepia laikytis tik įstatymo ir taisyklių raidės?
O mums liko tik džiaugtis, kad vairuotojas išleido reikiamoje stotelėje mus, nes ten jam taip pat nepriklauso sustoti: ne pagal grafiką!
Su šalčiais susijusi ir dar viena, bet kiek smagesnė istorija. Ji atsitiko mano vienai pažįstamai. Iš ryto pasižiūrėjusi į termometrą pamatė, kad lauke šaltoka, nusprendė užsimesti dar ir šiltą liemenę. Eidama į darbą jautėsi labai jaukiai, nes arti kūno buvo šilta liemenė. Kai sušilusi atėjo į darbą ir nusimetė paltą, pamatė, kad jokios liemenės nėra apsivilkusi: matyt, tik ketino. Bet, pasirodo, ir tai šildo.
Ar šaltis turi įtakos kai kurių Migracijos tarnybos darbuotojų darbui, tikrai negaliu pasakyti. O su jais susijusi istorija labai paprasta: ją man papasakojo dar viena pažįstama mažeikiškė. Nuėjo ji į tą tarnybą pasikeisti paso. Ten, pasirodo, reikia sumokėti 34 litus. Moteris, duodama penkiasdešimties litų pinigą, išgirdo, kad reikia mokėti lygiai 34 litus, o jei tokios sumos neturinti – tai jos problema, tegul einanti ir išsikeičianti. Taip ir buvo pasakyta. Kiek suprantu, atmesti grąžą – tikrai ne kliento problema. Tokiose vietose dirbančios pareigūnės turėtų tai žinoti ir negainioti žmonių. Gerai, kad šalia yra kažkokia elektros prekių parduotuvė: ten pinigus ir pavyko iškeisti. O keičiantis pinigus iš pardavėjo pažįstamoji išgirdo, kad ji jau ne pirma, išvaryta pasikeisti pinigų. Tokia garbinga tarnyba ir taip nepagarbiai elgiasi su savo šalies piliečiais…
sisbeitauskas@santarve.lt
Labai geras straipsnis.Parašyta teisybė.Laukiam daugiau tokių straisnių.Lina , čia ne vėjai, čia tiesa parašyta! NESINERVOK LINA ,NEPATINKA TIESA?:))
Na pagal mane šis straipsnelis toks turgaus bobulyčių pablevyzgojimas arba iš serijos:Audronė išsisėmė.Nepyk Audrone,bet toks jausmas,kad reikėjo užpildyti skyrelį „Nuomonės“ir parašei,kas ant ‘Seilės“tuo momentu papuolė.Geriau nerašyk nieko,kol nepribrendo,negu tokius vėjus.Labai jau nusipiginai.