Šisbeitauskas
Vaciaus monologo apie užpraeitą sekmadienį tęsinys (kalba netaisyta):
– Tai sveikas, Šisbi, kelias dienas nesimatėm. O tu ko toks be nuotaikos? Nepatinka, kad vėl kaista dienos? Nu tu pavarai… Džiaugtis, blyn, reikia, juk tai paskutinis vasarėlės pasispardymas, po geros savaitės prasidės ruduo ir kvit su puikiomis dienomis. Kas ten žino, gal dar ir rudenį bus gražių dienų. Bet tai juk labai gerai – dabar jūra šilta, gal kelioms dienoms palekiam? Nepatinka, kad Palangoj daug žmonių ir paplūdimy stovėti reikia? Nu juk jūra ne vien Palangoje – ten išties ne kas, žmonių daug, be to, bent jau birželį, kai ten buvau, žvėriškos kainos visur. Į kavinę įeiti ar šiaip kur nors prisėsti alaus gurkštelt nelabai gali, nes nulups paskutinį kailį, iškrapštys visus euriukus. Tipo, jei jau atvažiavai į Palangą, tai būk malonus ir susimokėk. Ne, geriau kur į Latviją prie jūros pašauti – į Liepoją ar Ventspilį. Ten paplūdimiai normalesni, žmonių nėra tiek daug ir kainos prie proto. O pinigai dabar visi tie patys, faina, kad nebereikia galvos sukti, kur čia pigiau valiutą pasikeisti… Karoče, dėl to pajūrio mes dar pasitarsim, ne karo metas, ir būtinai ten, kol dar geras oras, nuvažiuosim.
Prisimeni, anąkart pradėjau pasakoti apie šaulių invaziją į Tirkšlius. Tas miestelis, pasirodo, visą savaitę lyg sukarintas buvo. Ten jaunieji šauliai stovyklavo. Ech, man jų metus… Šauniai vaikystės ir jaunystės metus leidom… Tu juk irgi norėtum vieno kito dešimtmečio atsikratyti ir jaunas pabūti? Ką nusišneku, ką nusišneku, nesakyk, faina buvo. Pala, apie ką aš čia pradėjau… apie šaulius? A, tiksliai. Taigi, kur aš tada baigiau? Ne, bilobilą reikės pradėti gerti, kažkas su atmintim darosi, plionkė stringa. Baigiau, berods, kur tas raportuojantis vyrukas susimovė.
Ai, čia dar nieko, gaila, kad tada su manimi nevažiavai, prisižvengę būtume. Tai va, po to raporto grojo himną – kai kas giedojo, traukė iš širdies, kai kas tik vaidino, kad gieda, daug kas iš viso tylėjo, gal žodžių nepamena, jei iš viso mokėjo. Kol himną grojo, šauliai pakėlė savo vėliavą – graži, nieko neprikibsi… Kaip šaulių stovyklos atidarymo iškilmės bus be vėliavos? Kažkoks simbolis vis dėlto. Gerai gerai, nenusuksiu kalbos daugiau.
Tai va, pakėlus vėliavą prasidėjo kalbos: kas iš popieriaus skaitė, kas iš širdies dėstė, man tai gražu, kai žmonės kalba. Ir jei dar protingai, tai išvis faina. Ten, žinai, su kariškais dalykais susiję vyrai, Lietuvos patriotai, tai ir kalbėti moka. Kažką pasakojo ir keli civiliokai, nežinau, kodėl jiems ten kalbėti leido… Kažkokie viršininkai gal, tiesa, ir viena motriškėlė kalbą sakė, nieko blatno – nei kalba, nei išvaizda. Šiaip sau, sakyčiau, penketui.
Po tų kalbų prasidėjo visokios kitokios įdomybės. Vienas kalbėjusiųjų sakė, kad po visų tų iškilmių neišlakstytume, nes paskui duos šauliškos košės. Nu, pasakė, tai ir kvit, reikia košės laukti – ji būna skani ir dar, kaip sakoma, nachaliavai. Ypač jei tos mėselės nepagaili. Bet kažkaip kaskart jos vis mažiau.
Nu, ką tu aiškini: ne paėsti važiavai… Aš išvis babūnės kapo laistyti važiavau, jei pameni. O į tą šventę atsitiktinai patekau, iš smalsumo, galima sakyti. Žinau žmonių, kurie ir į budynes eina iš smalsumo – neva tolimi giminės. O nuėję krepšelius, vainikus ir žvakes skaičiuoja, pliotkijasi ir pamiršta, ko atėję… Pasivaišina, išgeria ir paskui sako – gražiai palaidojo. Arba dar sukritikuoja.
Aha, šventė… Scenoje atsirado ir muzikantai, ir dainininkai, keletas buvo tų pačių, kur tą orkestrą pamėgdžiojo. Tiesa, tą jų vadovą paskui su gimtadieniu sveikino – kažkaip juokinga – vos ne dešimt žmonių, o padovanojo kažkokią gladiolę – tipo, rožių puokštės negalėjo nupirkti… Muzikantai juk babkių prilaiko, chalturkės jiems visokios… A, tu galvoji, kad tie orkestro pamėgdžiotojai nachaliavai ten žygiavo, iš patriotizmo? Baik juokus, Šisbi, aišku, kad ne vieną dešimtinę į kišenę įsimetė. Dabar už ačiū nė arklys arklio nekaso…
Kai tie muzikantai nustojo groti, į aikštę su „emkomis“ šaudydami atlėkė kažkokie vyriokai – atsieit, priešai puola mūsiškius. Šaudė ir apačioje, ir viršuje, ant kalno. O vienas tai su kostiuminėmis kelnėmis ir baltais marškiniais buvo – vos ne iš baliaus kažką užpult užsimanė. Karoč, pašaudė, pašaudė, paskui šoviniai baigėsi, ir tie su tomis savo „emkomis“ dingo. Kai jų neliko nė kvapo, atlėkė į jų vietą „Niva“ su dideliais kaip kombaino ratais – sakė, kad čia mūsiškiai, atvažiavo priešo išvaryti. Ereliai, blyn, kai priešo neliko nė kvapo, tada pasirodė! Kaip į bulviakasio pabaigtuves cepelinų atvyko.
Čia dar ne viskas, fainiausiai buvo su gaisrine: į didelę dėžę pripylė kažkokio marmalo, uždegė, kad parūko juodas dūmas – atseit gaisras. Ir jau iškviesti gaisrininkai. Šauliai savo, kaip dabar sako, ugniagesius gelbėtojus turi. Laukiam, laukiam, o tų gaisrininkų nėr. Prašapo kažkur.
Tas marmalas baigia sudegti, o niekas negesina. Pagaliau raudona mašina atsiraitė, sustojo toliausiai nuo tos rusenančios dėžės, gal arčiau privažiuoti bijo, šlanga per trumpa, bet tuos dūmus užgesino. Va tai tau gaisrininkai. Kai nebebuvo ko gesinti, vandenį į kalną purškė, vaikams, žinai, kaifas, kai šilta. Aš ir pagalvojau – o jei mano troba degtų ir tuos šaulių gaisrininkus iškviesčiau, tai juk supleškėtų visa. Ko čia burbi: Vacka, nevaryk ant gaisrininkų, kas, kad jie reitinguose pirmauja, bet juk matai, kokių yra? Gerai, apie gaisrininkus baikim.
Dabar apie svarbiausią dalyką. Sėdėjau toj šventėj iki galo, kol tie karininkai sėdėjo. Kai koncertas baigėsi, lipom į kalną tos košės. IR KĄ TU MANAI? Košės katilo dangtis uždarytas, tik arbatos keli krūzeliai belikę. Kol mes tuos cirkus žiūrėjom, protingesni žmonės košę sulapnojo.
Kaip negali būti? Jei netiki, pasiklausk šaulių vado – ir tas košės nebegavo. Matai kaip.
Vaciaus pasakojimą užrašė ŠISBEITAUSKAS
