Kaip suvaldyti smurtą, patyčias ir keiksmus?

Šisbeitauskas

Ši savaitė prasidėjo visų žvilgsniu į įvykius Kėdainių rajone: aptarinėjama ten įvykusi tragedija, ieškoma kaltininkų, žmonių lūpomis jie linčiuojami… Veiksmų ėmėsi ir valdžia: rajone apsilankė ministras ir įvairūs valdininkai, vyksta tyrimai, analizės, sprendžiama, kurie pareigūnai ar kiti su šiuo įvykiu susiję tarnautojai, darbuotojai turės palikti savo postus. Įvairios akcijos, renginiai, skirti šiai tragedijai, įvyko ir mūsų rajone. Kad ir kaip ten būtų, kas bevyktų, faktas vienas – keturmečio Mantuko nėra: jį antradienį jau priglaudė Lietuvos žemelė.
Ir kas man keisčiausia, kad šios tragedijos fone išgirdome ir dar keletą smurto prieš vaikus atvejų. Nežinau, kas turi įvykti, kokius reikėtų priimti įstatymus, kokias skirti bausmes, kad tokių dalykų nebūtų.
Nesu šventasis, nesu ta jėga, kuri turi teisę bausti, bet tikiuosi, kad tą darbą tinkamai padarys Aukščiausiasis – visa tai jo valioje. O kol tokie išsigimėliai dar nepatenka pas jį, kol jie dar vaikšto žeme, juos bausti reikia pagal žemiškus įstatymus. Ir bausti taip, kad nusikaltėliai tikrai pasigailėtų, kad taip pasielgė.
Diskusija užvirė ir dėl vadinamosios „beržinės košės“: reikia jos ar ne, bausti dėl jos naudojimo, ar vis dėlto ji šiek tiek reikalinga. Vadinamasis nemušimo įstatymas kol kas nepriimtas, bet abejoju, ar jo išvis reikia. Kaip išsireiškė viena mažeikiškė ponia – ką toks įstatymas duos, jei žmonės įstatymų nepaiso: kiek nubausta neblaivių vairuotojų – vis tiek važiuoja girti, kiek sėdo į cypę už nužudymus, chuliganizmą, prievartavimus, vagystes, kitas nusikalstamas veikas – vis tiek niekas nesikeičia.
Kita vertus, iš tėvų atimti galimybę kažkaip sudrausminti, pabarti savo atžalas, pliaukštelti per minkštą vietą taip pat nereikėtų: vaikai tokius dalykus labai greitai pajunta ir ima tuo naudotis – tam jie ir yra vaikai, kad juos reikia auklėti, įdiegti supratimą, kas yra galima ir kas ne – tai netgi, sakyčiau, tėvų pareiga, tad ir ta lengva „beržinė košė“ kartais gali suvaidinti tam tikrą teigiamą vaidmenį.
Ir dar viena vaikus, moksleivius apsėdusi Dievo rykštė – nesibaigiančios patyčios. Kaip kovoti, kokių priemonių imtis prieš šią realiją, sunku pasakyti. Aišku tik viena – neabejingų dėl matomų patyčių neturėtų būti. Ir ypač mokyklose. Per kažkurias žinias nuskambėjo net frazė, kad dalyvauti kovoje prieš patyčias turėtų net mokyklos valytojos – juk jos taip pat sukasi toje pat aplinkoje, mato ir girdi, kas dedasi aplink.
Gal net nepagalvojame, kad, girdėdami vaikus pravardžiuojantis, jau esame patyčių liudininkai. Aišku, vieniems vaikams pravardžiavimasis nieko nereiškia ir nubėga kaip vanduo nuo žąsies, o kai kuriems tai gali būti atsivėrusios žaizdos pradžia. Ir jei laiku nepamatysime ir nepradėsime gydyti, žaizda išbujos, išsiplės ir kokios gali būti to pasekmės – sunku pasakyti.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Rytais laukiant autobuso stotelėje, mokyklinio autobusiuko laukia ir dvi mergaitės. Kartais joms kompaniją palaikydavo ir iš pažiūros vyresnė draugė, jei ją taip galima pavadinti. IR KĄ JŪS MANOT? Oho, kokių „komplimentų“ iš jos tų mergaičių atžvilgiu tekdavo išgirsti! Ramiai klausytis jų neįmanoma, tad mums, vyresniesiems, tekdavo įsikišti ir pedagogiškai gėdinti šnekorę. Tai, matyt, jai nepatiko, tad dabar jos nebematome.
O kiek tokių situacijų mes nepastebime? Ir tai nereiškia, kad jų nėra. Negali visko matyti nei pedagogai, nei vaikų tėvai. Būna, kad kartais gatvėje tenka išgirsti, kaip tarpusavyje kalba paaugliai ir, kas labiausiai stebina, mergaitės. Ausys pradeda kaisti nuo tokios keiksmažodžių gausybės, kurių naujovių net pats gali išmokti. Ir tada pradedi galvoti: kažin, kaip tokie „mato“ profesionalai kalba namuose su savo tėvais, kurie, ko gero, net neįtaria, kad jų atžalos yra įvaldžiusios gatvės žodyną?
Ką ten gatvė! Šią savaitę teko lankytis dar vienoje triaukščių keiksmažodžių pamokoje – tai buvo iš Vilniaus atvežtas garsaus teatro spektaklis, kurio metu per minutę į salę lyg automato papliūpa  išlėkdavo nuo dešimties iki dvidešimt, jei ne daugiau keiksmažodžių. Prieš spektaklį buvau apie jį pasidomėjęs, žinojau, ko laukti, bet kad keiksmažodžių bus šitiek – tikrai nesitikėjau. Lietuviškas filmas „Zero“ prieš šį spektaklį yra tik keiksmažodžių pradžiamokslis. Suprantu, šio spektaklio personažai savo žodynu nori parodyti, kad yra „kieti“ vyrukai, bet ar reikia tiek perspausti – esą, kuo daugiau keikiuosi, tuo esu „kietesnis“. Nežinau, kaip kitiems žiūrovams, bet man pasirodė, kad su keiksmažodžiais buvo perspausta. Laimė, kad šis spektaklis pažymėtas ženklu N-18, tad vaikai čia pasimokyti nešvankybių neturi galimybės.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*