Kas – į šokius, o kas – į Rudens kermošių?

Šisbeitauskas

Ketvirtadienį Lietuvą užplūdusi neįtikėtina šiluma daugelį vertė pagalvoti, ar čia jau prasideda Bobų vasara. Kažkaip ankstoka, juolab kad mano stalinis kalendorius skelbia, kad Bobų vasara bus ateinantį pirmadienį. Niekaip aš to kalendoriaus nesuprantu – negi Bobų vasara – tai viena kažkokia konkreti diena? Mano galva, tai turėtų būti kelios dienos, o jo metu ore turėtų skrajoti voratinkliai. Bent jau taip anksčiau buvo sakoma apie Bobų vasarą. O jeigu tą pirmadienį lis – kaip bus su jų Bobų vasara? Ir išvis – tame pačiame kalendoriuje paskaičiau, kad rugsėjo 18-ąją minimi Juozapai ir Stanislovai. Kažkoks „briedas“, pasakytų Vacys – jam pritarčiau ir aš.
Vakar Bobų vasaros mitai sugriuvo ir, ačiū Dievui, gamta vėl leido atsikvėpti, nes tas ketvirtadienis iš tiesų buvo nenormalus – gerai tiems, kurie iš namų išėjo jau įdienojus, tad ir apsirengti galėjo normaliai, o į darbą atėjusiems ankstų rytą po vidurdienio jau norėjosi nusiplėšti drabužius.
Vakar daugelio kalbos sukosi apie būsimą Lietuvos krepšinio rinktinės kovą su serbų komanda – vieni lietuviams pranašauja auksą, kiti sako, kad užtektų ir bronzos, bet kad ir kaip ten būtų, tiek toli nuėję mūsų vyrai – tikri šaunuoliai.
Kita šių dienų aktualija – pabėgėliai. Ta tema jau kažkaip pradeda ir atsibosti, bet suprantu, kad ji labai svarbi visiems. Tik vieni lietuviai yra už tai, kad nelaimėliams reikia padėti, priimti, kiti – prieš. Bet kai pasiteirauji, ar jie norėtų pabėgėlius priimti į namus, visi kažkodėl purto galvas – neee…
Kaip matome, kai kurie pabėgėliai net nelaukia, kur čia ir kas juos oficialiai priims, ir įvažiuoja į mūsų šalį – ne vienas jau yra pričiuptas. O kiek tokių svetimšalių gali būti nesulaikytų? Taip galime nė nepajusti, kai po miestą pradės vaikščioti neaiškaus gymio piliečiai. Gal ne pabėgėliai, bet įtartinai elgiasi. Štai prieina ir siūlo pirkti peilių komplektą…
Tokią procedūrą teko patirti ir man: vieną dieną prie pat laiptinės priėjo kažkoks į čigoną panašus juodukas ir angliškai pradėjo siūlyti dėžę su peiliais. Iš pradžių prašė dvidešimt penkių eurų, bet kai aš jam ėmiau aiškinti, kad peilių man nereikia, nusileido iki penkiolikos. Tai taip pat nesuminkštino mano širdies. Tada tas prekeivis pradėjo gudrauti: paklausė, kiek kilometrų yra iki Vilniaus – esą jam reikia pinigų bilietui, tad savo prekę pasiūlė jau už dešimt eurų. Pasakiau, kad aš pats jam galiu parduoti peilių – jų turiu daug. Net nežinojau, kad tiek galiu suprasti ir susikalbėti angliškai…
Laimė, pro šalį ėjo mažeikiškių pora, tai tas pilietis prikibo prie jų ir net nemačiau, kuo baigėsi ta peilių prekyba. Paskui pamačiau, kad tų neturinčių iš ko nusipirkti bilietų į Vilnių yra ir Mažeikių turguje, o kažkas sakė, kad jų pilna ir Rietave. Dar vėliau paaiškėjo, kad tai iš tiesų čigonai, tik ne vietiniai, o iš Rumunijos.
Ir dar apie pabėgėlius – kiek jų teko pričiupti, visi jie sako keliaują kažkur kitur, ne į Lietuvą. Kitaip sakant, mes esame tik tranzitinė šalis. Tad kurių galų juos reikia sulaikyti, vežti į kažkokį užsieniečių centrą – taip jie čia ir susilaiko. Jei būtų mano valia – tegu važiuoja kiaurai: jei įvažiavo, reikėtų tik pasekti, ar tikrai išvažiuos.
Tiek jau to, grįžkim į savo Mažeikius. Naftininkų gatvėje ant garsiojo asfaltuoto pėsčiųjų tako, niekaip nesulaukiančio remonto, kelias savaites gulėjo nulūžęs šaltalankis. Tiesa, pėstieji jį vienaip ar kitaip galėjo apeiti, bet mane stebina tai, kad tiek laiko gulėjusį medį pašalino tik tada, kai apie jį parašė spauda. Stebina ir tai, kad miesto seniūnas kalbėjo, jog dėl to šaltalankio reikia sudaryti komisiją, kuri nuspręstų – galima jį šalinti, ar ne? Kokia komisija, kokie sprendimai: koks skirtumas, ar ten medis, ar krūmas, bet jei jis yra nulūžęs, jį reikia pašalinti – negi kažkaip beatstatysi? Ir vėl prasikiša tas miesto vadovų neūkiškumas, darymas tada, kai jau viskas išlenda į viešumą. Įdomu ir tai – ar tą medį-krūmą pjovė specialistai, ar buvo apsieita ir su viešuosius darbus atliekančiais žmonėmis?
Džiaugiuosi atjaunėjusia Naftininkų gatve, bet kai kas už akių vis tiek užkliūva. Pasirodo, ne tik man. Sulaukiau skambučio dėl renovuotos šios ir Sodų gatvės sankryžos: kai palyja, nuo „Boulingo tako“ pusės toje sankryžoje atsiranda didžiulė bala. Skambinęs žmogus sakė nesistebįs dėl tos balos, nes ten nebėra lietaus vandens surinkimo šulinio. O tai reiškia, kad po lietaus ta bala ten atsiras nuolat. Ketvirtadienį mačiau toje gatvėje lakstančius Savivaldybės specialistus su dokumentais, bet tada nebuvo jokios balos, tad siūlyčiau jiems ten nueiti po lietaus – kažin ar jiems užklius tas renovacijos defektas, ar ne? Galėtų tie specialistai nulėkti ir iki Kultūros centro – pėsčiųjų perėjos plytelės, imituojančios retą grindinį, kai kur styro kaip dantys, kuriuos odontologas jau paruošė protezuoti. Vienur žemių tarp to „bruko“ detalių pakankamai, o kitur damos, skubančios į Kultūros centrą, ne vieną aukštakulnį gali ir palaidoti…
Keistas lyg ateivis man pasirodė ties „Bitutės“ darželiu atsiradęs suolelis su šiukšlių dėže: jis pastatytas taip, kad ant jo atsisėdęs žmogus turi žiūrėti į gyvatvorę, o ne į gatvę, kur vyksta visas judėjimas. Nesuprantu, gal tuos suolelius ir projektuoja ateiviai, kad taip keistai parenka jų padėtį – matyti ne gatvės panoramą, o gyvatvorę? Kitoje šios gatvės pusėje prieš keletą metų įrengti suoliukai yra tokie, kad ant jų gali sėdėti iš kurios nori pusės, be to, jie nėra ant šaligatvio, o jo pakraštyje, o tas ateivis pastatytas ant paties šaligatvio, lyg kas jį būtų nešęs ir pametęs…
Pabaigai noriu pakviesti jus į du renginius – nežinau, kaip į juos suspėsit, nes jie vyks tuo pat metu, bet abu verti dėmesio. Mažeikiuose prie Kultūros centro vyks respublikinė šokių akcija, kurios metu ne tik šoks kolektyvai, bet ir kvies šokti mažeikiškius, o Tirkšliuose prasidės tradicinis Rudens kermošius – ten linksmybės tikrai garantuotos.
Tad pušyne, manau, ir susitiksim.
sisbeitauskas@santarve.lt