Kas meluoja geriausiai?

Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Paskutiniai įvykiai, susiję su „Tvarkos ir teisingumo“ partija, tik patvirtina mano anksčiau išsakytas mintis, kad gerai gyvena tie, kurie aptarnauja politikus. Visada stebėjausi žmonėmis, kurie žiūri banalius jokios išliekamosios meninės vertės neturinčius lietuviškus serialus. Ir šių dienų įvykiai parodo, kad partijų veikėjai ir abejotinos reputacijos prodiuseriai meluoja geriau nei moterys. Tik labai silpni vyrai gali prisidengti moterimis. Šiandien su jais jau STT, tai mes tik pasikalbėkime apie melą ir klaidą.
Kažkada I. Kantas yra pasakęs: „Melas yra pažeminimas ir tartum savo žmogiškojo orumo sunaikinimas“.
Kiek kartų politikai yra pažeminę savo žmogiškąjį orumą, sunku net išvardinti. Štai dauguma žmonių patiki akivaizdžiu politikų melu, kai vyksta išgražėjusi politinė kampanija. O po to liūdi ir keikia kažką, bet keikti reikia save, nes MES juos ir išrinkome. Tai keikime save arba įdėmiai žiūrėkime, kaip meluoja jų moterys.
Melas yra procesas, kurio galimybę įgyvendina rinkėjas, pats ir be jokios prievartos, na, dar už butelį alaus, jei jau visai „xrenova“. Ir net nepastebi politikų melo kombinacijų. Partijų lyderiai pateikia melo versiją tarsi seksualumą ir daug kas pasirašo, užmiršdami, kad tai gali būti tik sifilio ir ŽIV neišgydomos ligos. Kartais atrodo, kad rinkėjai jomis ir serga, nes kartojasi tas pats ir tas pats.
Daugumai patinka monotonija ir jie nemato kitų variantų. O jei pritrūksta fantazijos, tai viskas ir kartojasi metų metus.
Įsivaizduokime, kad politikas tai melas. O melui išaiškinti naudojamos įvairios technikos. Ar pastebėjote, kad mažai vietos politikų dalyvauja debatuose? Ar pamąstėte, kodėl? Vienas iš atsakymo variantų – todėl, kad daugelio yra žemas profesionalumo lygis, tad nepalankus klausimas gali priversti vietos eruditą raudonuoti. Jį taip pat gali išduoti kūno kalba, ypač drebančios rankos. Daug ką pasako balso tembras, kiti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi atrodantys dalykai. Melagis politikas nenori to atskleisti, todėl jis neina į debatus ir apsiriboja kitų parašytais ir laikraštyje išspausdintais tekstais.
Kai prabyla pats politikas, rinkėjui sunku suprasti, ką jis norėjo pasakyti. O alaus „bambaliai“ jau tušti, jie ilgai bus tušti… Pagirios visada būna sunkios, o politinės pagirios – dar ir skausmingos. Ypač buvusiems valdžioje, todėl jie visomis išgalėmis ir meluoja.
Rinkėjų padarytos „klaidos“ išrenkant kitus – ne tuos, kuriuos „reikia išrinkti“, gali padaryti didelį poveikį praėjusios kadencijos ar kelių praėjusių kadencijų finansinių ataskaitų duomenims, todėl bet koks politikų ir juos aptarnaujančių veikėjų melas yra pateisinamas.
Nes gyvenimo tikslas yra kaupti turtą, kad tenkintum savo vartotojišką prigimtį. Jei poreikiai dideli (o jie, kaip žinia, visada linkę augti), tenka vogti. Vogti sau, savo artimiesiems, meilužiams, meilužėms, tiems, kas gali atidaryti stebuklingas gero gyvenimo duris, ir tiems, kurie gali jas užtrenkti prieš pat nosį…
Rinkėją po rinkimų greitai apima nuojauta, kad jis ir vėl suklydo. Šis „paklydimas“ įvyksta todėl, kad prieš rinkimus nebuvo gerai ir blaiviai pagalvota, kas bus, jei jis pasiduos partijų melui.
Klaidas irgi reikia įvardyti – kaip nepataisomą blogio procesą, nuo kurio apsisaugoti galime tik mes patys, galvodami, ką ir kokiu kryžiumi pažymėti per rinkimus. Kad kuo mažiau darbo būtų STT.