Šisbeitauskas
„Šąla šąla šąla, rankos, kojos šąla…“ – šiandien norisi pradėti būtent taip. O dėl to šalčio aplink labai daug problemų. Net laiptinės duris sunku uždaryti: jas reikia stumti net įsiręžus. Mano keturkojis taip pat neramus: eiti į lauką nori, o išėjęs tuo nesidžiaugia ir pradeda dairytis namų link. Miesto autobusuose langai taip pat užšalę, o per radiją girdėjau, kad autobusai turi būti pradėti šildyti, jei už lango yra bent vienas laipsnis šalčio.
Nežinau, kaip čia išraityti, bet ir Šisbeitausko skiltyje galėtų būti rubrika „Po to, kai rašėme“. Jos man prireikė dabar, kai Žemaitijos gatvėje visose autobusų stotelėse atsirado įstiklintos stoginės su suoliukais ir šiukšlių dėžėmis, tiesa, kol kas dar be apšvietimo.
Nežinau, ką čia už tai dabar reikia girti ar kam dėkoti, bet pradžia buvo sunki: vieną tokią stotelę statė dvi savaites. Tada galvojau: jeigu tiek truks ir kitų stotelių statyba, tai jų visų sulauksime tik baigiantis pavasariui. Pasirodo, klydau. Jau dabar laukdami autobuso galime pasislėpti nuo vėjo, lietaus ar sniego.
Pastarojo šiomis dienomis taip pat nebetrūksta. Nelauktai užgriuvo, palydėdamas šaltį ir vėl sukeldamas galvos skausmą kelininkams, šaligatvius prižiūrinčioms tarnyboms. O dar ne tik sninga, bet ir pusto, tikriausiai ne veltui sakoma, kad vasaris – pūgų mėnuo. Šiomis dienomis esame lyg „palikti sniegynuose“: tiesa, ne tokiuose baisiuose kaip kine, bet vis tiek…
Autobusų temos dar nebaigiau, nes noriu papasakoti, kaip ketvirtadienį važiavau į darbą „ketvirtu greituoju“. Taip jį pavadinau dėl to, kad iš mikrorajono senamiestyje atsiradau per penkias minutes. Viskas tą rytą vyko lyg kaleidoskope: vos atėjau į stotelę Žemaitijos gatvėje, prilėkė autobusas. Pastebėjau, kad keliomis minutėmis anksčiau, tad tie, kurie mėgsta ateiti minutės tikslumu arba atbėga vėluodami, aišku, nebesupras, buvo autobusas, ar ne, ir viską suvers šalčiams. Tuščios buvo ir stotelės, kur kitais rytais įlipdavo vienas kitas žmogus. Nors norėdamas išlipti stovėjau vos ne prie durų, pralėkė autobusas ir mano stotelę. Gerai, kad buvau pastebėtas ir nenuvežtas į autobusų stotį.
Tokį važiavimą pavadinčiau geru dėl dviejų dalykų: labai greitai ir labai šiltai, nes šildymo sistema autobuse iš tiesų veikė puikiai. O ką apie tokį važiavimą galvoja kiti, čia jų problemos: į stotelę reikia ateiti tokiu laiku, kad dar spėtum pasikalbėti su kitais važiuojančiaisiais, o ne rizikuoti, jog pavėluosi.
Dar pagalvojau: gal autobusų parkas tokiais greičiais tobulina savo darbą, siūlo greitesnes, kokybiškesnes ir nebe visiems prieinamas paslaugas?
Tobulėti norime visi. Ir net valdžia kartais tai gali padaryti. Štai vakar jau antrą kartą per televiziją galėjome tiesiogiai stebėti mūsų išrinktosios Savivaldybės tarybos darbą. Nei tau iš namų eiti, nei nosies ar kojų šalti: įsijungei televizorių, susiradai transliacijos kanalą ir matai, kaip kitame miesto gale sprendžiamas tavo likimas ar gerovė. Tiesiog – „tobulas pasaulis“.
Tobulu niekaip negalėčiau pavadinti kai kurių Mažeikių gydytojų darbo. Žinoma, yra suprantančių, kompetentingų daktarų, puikiai išmanančių ligas ir mokančių jas tiksliai diagnozuoti, bet yra ir tokių specialistų, kurių licencijas, jei turėčiau tokią galimybę, atimčiau tuoj pat.
Dėl tokių daktarų mano kaimynė galėjo netekti kojos, o gal ir dar blogiau: jeigu būtų prasidėjęs kraujo užkrėtimas, gal ir Kalvarijos kalnus jau būtume moteriškei nugiedoję. Taip ciniškai kalbu todėl, kad šiandien jau žinau, kaip ta istorija baigėsi.
O viskas buvo taip. Prieš kelias savaites kaimynė pajuto, kad kažkas atsitiko jos vienai kojai. Pradėjo skaudėti, patino, pamėlynavo. Teko kreiptis į daktarus.
IR KĄ JŪS MANOT? Pirmoji diagnozė labai paslaptinga ir gražiu pavadinimu: rožė. Man, kaip šios srities diletantui, toks pavadinimas tiek ir tesako: gėlė. Tiesa, buvau girdėjęs, kad yra toks negalavimas, bet ta diagnozė man kažkaip siejosi su saviveikline medicina.
Prasidėjo gydymas nuo rožės: vaistai, procedūros… Ir viskas, žinoma, ne už ačiū. Kojos būklė ta pati, skauda dar labiau. Kaimynė ieško kitos ligos. Kaip sakoma, „kas ieško, tas randa“. Kitas daktaras nustato kitą diagnozę – kraujagyslių trombozė. Vėl gydymas. Vėl vaistai, vėl litukai. Pagerėjimo jokio. Giminės ir aplinkiniai kaimynei ėmė sakyti, kad su mūsų daktarais nieko nebus, būtina ieškoti specialistų iš kitur, ar tiesiog pačiai vykti. Kai koja visiškai įsiskaudėjo ir tapo nepanaši į koją, kaimynė kreipėsi į trečią specialistą. Tiesa, jau ne į mažeikiškį, o iš Klaipėdos. Tikriausiai numanot, kas vyko toliau. Bent jau aš tokių scenarijų esu girdėjęs gal dešimt.
Pamatęs koją ir išgirdęs nuo ko ji buvo ir dabar tebėra gydoma, uostamiesčio specialistas pašiurpo. Gal iš nustebimo, gal iš tolerancijos, mandagumo ar tiesiog laikydamasis kolegiškos etikos klaipėdiškis nieko nekomentavo, tik pasakė visai kitą diagnozę, apibūdino, kokia yra situacija ir liepė tučtuojau vykti į ligoninę. Ne į Mažeikių, žinoma. Klaipėdoje atlikus tyrimus, gydytojo nustatyta diagnozė pasitvirtino: šlapioji egzema ir jau labai gili stadija.
Ligoninėje moteriai teko praleisti dvi savaites. Koja tapo panaši į koją, tik spalva dar truputį neįprasta. Taigi, tokia istorija, išvadas darykitės patys.
Žinau visų mažeikiškių daktarų pavardes, bet tegu tai lieka sąžinės reikalu tiems, kas įsivėlę į šią istoriją. O mano kaimynė jau vakar linksma mynė namų slenkstį, sveikinosi su vaikais ir anūkais. Kas pasakytų, kad tai ne „Filmas su linksma pabaiga“?
Gal ir jūs žinote į filmus panašių gyvenimiškų istorijų? Pasidalinkite jomis.
sisbeitauskas@santarve.lt
