Nedidukė mergytė kabo ant šakos – purto kaštonus. Kaštonų rinkėja gali būti pirmokė ar antrokė. Ji prie redakcijos su būreliu draugų, ropinėjančių po žolę ir vis perkeliančių jau sunkų kaštonų maišelį.
Sudraudžiu: nevalia laužyti medžio, kai aplink tiek prikritusių gėrybių. Po akimirkos suabejoju: gal per griežtai pasakiau, išgąsdinau vaiką, ir imu šnekučiuotis su rudens gėrybių ieškotojais. Jie dar nežino, ką veiks su savo laimikiu, pirmiausia pasidalys, paskui parsineš namo, o tada galvos. Mano naujoji pažįstama bendrauti nenori. Veidelis rimtas, akys nudelbtos, tačiau vaikštinėja aplinkui. Rodau į dar neišsilukštenusius „ežiukus“ – čia irgi yra kaštonų. Vaikai sako, kad tokius sunku išimti, tad jie lengvai prispaudžia batu – ir rudas rutuliukas pats iššoka. Stipriai negalima – tada sutraiškysi, – rimtai dėsto berniukas, apsirengęs visiškai ne rudeniškai. Ir kas tokius pusnuogius vaikus išleidžia iš namų, – pagalvoju. O paskui prisimenu vieno seno mediko pastebėjimą: auginkite vaikus kaip čigonai – niekada nesirgs… Grįžtu į redakciją. Kuo toliau, tuo gausesnis ir garsesnis kaštonų lietus. Kaskart pasižiūriu į šimtamečius medžius ir pagalvoju – kas ką nugalės: kaštonų keršakandė juos ar jie – tą iš kažkur atklydusią europinę ligą… Pavasarį žydėjo kaip visada, vidurvasarį lapai buvo lyg ir žali, tik rudeniop apsitraukė rudu valkčiu, ėmė suktis, lūžinėti. Anądien mačiau, kaip zylutė susikaupusi „gydė“ lapą – kažką nuo jo lesė ir lesė. Gal tos kandies kirminėlius, kurie apsigyvena lapuose ir juos pamažu marina. Sako, jei taip bus ir toliau, po penkerių metų išnyks Lietuvoje kaštonų alėjos ir tokie guoteliai kaip prie mūsų redakcijos.
Senas sodininkas anądien paguodė: jei gamta sukuria nuodą, yra ir priešnuodis. Gal ji pati sugalvos, kaip susidoroti su ta medžius skriaudžiančia kandimi. Arba dar viena rykšte – miltlige…
Nors, paaiškino man savamokslis gamtininkas, gali tie kaštonai ir išnykti – juk ne sava valia pas mus jie užaugo, o buvo atvežti iš šiltesnių kraštų. O kas ne iš natūralaus buvimo atsiranda, prie ko žmogus ranką prideda, tas ir silpnesnis, ir labiau pažeidžiamas.
Kaštonų temą pratęsė kolegos: gal reikėtų prisirinkti vaisių ir užpiltinės pasidaryti – gera priemonė nuo sąnarių skausmų, kitokių negalavimų. Bet suaugusieji kol kas po pievelę dar neklupinėja. Tik vaikai… Tokie kaip ir mes – prieš daugelį metų. Po tais pačiais kaštonais rinkomės žaliavą, kuri paskui tapdavo gyvulėlių bandomis ar karoliais.
Kitą dieną vėl sutikau aną mergaitę. Ji pasisveikino ir vos šyptelėjo.
Gerai, – pagalvojau, – viskas gerai. Ir šaką išsaugojau, ir vaiko neišgąsdinau. Gal ir tie kaštonai ką nors sugalvos, kaip nors išsilaikys. Juk tokie seni, tokie galingi.
Bumbt, – visai šalia nukrenta rudas blizgantis rutuliukas. Kaip pažadas.
Linkteliu savo naujajai pažįstamai, pasiimu kaštoną ir įsidedu kišenėn. Nei karoliams, nei antpilui. Sėkmei.
AUDRONĖ
