Šisbeitauskas
Mažeikiškių pamėgtas meno festivalis „Mažeikiai 2018“ skaičiuoja paskutinius renginius – šeštadienį Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyks festivalio uždarymo koncertas. Per beveik pusantro mėnesio pamatėme daugybę koncertų, kelias parodas, spektaklius, net operą. Įvairiausi atsiliepimai, nuomonės, žodžiu, viskas taip, kaip ir turi būti. Nors gal ne viskas…
Iš tų kelių spektaklių vienas buvo toks, kad oho-ho. Jaunimo teatras su savo „Autonomija“ taip šovė, kad net driokstelėjo. Kitą dieną buvęs Vytauto Kernagio teisingų dainų koncertas atrodė lyg angelo pasivaikščiojimas… Apie „jaunimiečių“ spektaklį girdėjau įvairiausių nuomonių – vieni gyrė, kiti – peikė, tad ne veltui po pirmosios dalies į salę sugrįžo ne visi žiūrovai. Liko tie, kuriems vaidinimas patiko ir tie, kurie, kaip aš, norėjo pasižiūrėti, kuo tie cirkai baigsis. Žiūrėdamas vis galvojau, kiek visokiausių bjaurasčių yra mūsų gyvenime, bet kam jas reikia kelti į sceną ir rodyti visiems? Negi tam, kad pasižiūrėtume iš šono, kokia yra mūsų visuomenė ir jos dalelytė – šeima?
Pradėkime nuo keiksmažodžių: jų scenoje esame girdėję nemažai, bet tokie spektakliai būdavo su žymomis N-14 ar N-16, o šio spektaklio reklaminiuose plakatuose tokio ženklo nesimatė, tad salėje buvę vaikai prisiklausė tokių keiksmų, kokių gyvenime gal nė nebuvo girdėję. Nesuprantu – ar tai noras kažkaip išsiskirti, ar tiesiog paryškinti visų bjaurasčių turinį? Tiek to – te keiksmažodžiai būtų natūraliai įsipynę į aktorių sakomus tekstus, bet kam ta scena, kai keiksmažodžiai buvo beriami tirada – ir vien tik jie? Manau, spektaklio turinys be tos scenos tikrai nebūtų nukentėjęs. Kita vertus, ką galvoja tėvai, į trijų valandų renginį atsivedę mažamečių vaikų – spektaklio trukmė programose buvo pažymėta. Ir ką vaikai iš tokio spektaklio širdyse bei mintyse išsineš? Manau, kad tikrai ne grožio ir pasigėrėjimo.
Žodžiu, kad ir koks buvo tas spektaklis, kaip sakė mano viena pažįstama, tokio dar nebuvome matę. Ir kažin, ar kada pamatysime… Kita vertus, jei spektaklis sukėlė tiek diskusijų, vadinasi, jo kūrėjai savo pasiekė, o žiūrovai turi apie ką papasakoti kitiems ar padiskutuoti.
Vakar mažeikiškiai buvo pakviesti į kitokio spektaklio premjerą. Spektaklį, pastatytą pagal Romualdo Granausko kūrinį „Rožės pražydėjimas tamsoj“, žiūrovams padovanojo vietiniai kūrėjai – Kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro artistai. Jautrų vaidinimą, perpintą su Antano Vienažindžio dainomis ir jo gyvenimo peripetijomis, turėtų pamatyti tiek jaunimas, tiek suaugusieji.
Renginių sezonas Kultūros centre jau gerokai įsibėgėjo: jie vyksta kone kasdien – tik spėk sekti reklamas, kad ko nors vertingo nepražiopsotum. Namuose tai daryti patogiausia, stebint informaciją internetu. Klaidžiodamas po interneto svetaines pastebėjau, kad jos darosi kažkokios sudėtingos – jei nepastebi ten esančių kalendorių ir kiekvienos dienos neperžiūrėsi – nieko ir nesurasi. Atsidarius svetainę iškart norėtųsi matyti, kas ir kada vyks, o ne ieškoti vieno ar kito renginio. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie mūsų rajono savivaldybės interneto svetainę – ją atnaujino, bet dabar norint ką nors surasti, patenki lyg į kosmosą. Anksčiau, būdavo, atsiverti ir viską matai, dabar tenka atkakliai ieškoti. Ir dar žinoti, ką svetainės rengėjai priskirs „Naujienų“, ką – „Pranešimų“, o ką – „Skelbimų“ grupei. Vieną kartą pranešimus išdėlioja vienaip, kitą – kitaip. Gal tų svetainių kūrėjams ir redaktoriams viskas atrodo labai paprasta, bet paprastam žmogui – nelabai, tad tenka informacijos ieškoti laikraščiuose ar stebėti skelbimus mieste.
Beje, nesibaigianti problema su miesto skelbimų lentomis – kai kurios jų atrodo siaubingai: dažnai praeinu pro didžiules skelbimų lentas Žemaitijos gatvėje, ties „Maximos“ parduotuve, – kažin, ar jas kas tvarko, ar prižiūri, nes popierių ant jų – keli sluoksniai, o kai kurie plakatai tebekabo dar nuo vasaros. Ant jų prilipinami vis nauji plakatai, kurie, laikui bėgant, taip pat pradeda plevėsuoti skiautėmis – tai tikrai labiau primena apleisto statinio sulūžusią tvorą, o ne gražiai tvarkomą miestą.
Paminėjęs „Maximą“, noriu pasidalyti mintimis apie ten veikiančias savitarnos kasas. Kiek tenka pastebėti, jomis naudojasi vis daugiau pirkėjų, nes tai patogu – nereikia stovėti ilgose eilėse. Bet yra vienas „bet“ – stebėdamas kai kuriuos pirkėjus, susidariau nuomonę, kad jie čia galėtų stovėti valandų valandas – taip lėtai skanuoja ir dėlioja prekes, o paskui dar ilgiausiai ieško „Ačiū“ kortelės, po to – pinigų… Lyg iš anksto nebūtų žinoję, kad jų prireiks. Jaunimas prie tų aparatų mėgsta pasižvalgyti, pasistumdyti – toks įspūdis, kad jie – judrių žaidimų aikštelėje.
Yra sakoma, kad laikas – pinigai, bet ne visi tai supranta. Ir jei tu turi tik vieną ar dvi prekes, dėl jų sugaišti nemažai laiko, nes buvusios kelių prekių „ekstra“ kasos nebėra, o ant informacijos prekystalio, kur būtų galima susimokėti už kelis daiktus, dažniausiai išvysti lentelę su atsiprašymu, kad ta kasa šiuo metu nedirba, ir siūlymu stoti į bendrą eilę.
Šis savaitgalis – neeilinis, daugelis lankysime savo artimųjų kapus: vieniems jie – čia pat, kiti turi vykti ir tolėliau. Atsukę laikrodžių rodykles atgal, ilgiau pamiegoję, turime ir vieną nepatogumą, nes labai anksti sutemsta, ypač jei diena apsiniaukusi.
Tamsoje jaustis saugiai, saugiai judėti – dar sudėtingiau, tad turėtume būti atidūs vieni kitiems, juolab kad ir laikotarpis toks, jog visus suvienija bendras tikslas. Gerai tiems, kurie sugebėjo susitvarkyti savo dienas taip, kad būtų laisvas ir Vėlinių penktadienis, tada ir skubos mažiau…
Orų pranašautojai žada šiltus savaitgalio orus, o tai jau didelis pliusas – atkris rūpestis, kaip čia šilčiau apsirengus, o po savaitgalio nereikės kreiptis į medikus ar ieškoti vaistų nuo peršalimo. Atsisveikindamas linkiu visiems ramybės, nuoširdžios maldos ir prasmingų prisiminimų apie Anapilin išėjusius brangius žmones.
