Kai skauda širdį, kai pikta ar šiaip prasta nuotaika, reikia palikti galvą ramybėje ir duoti valią rankoms, sakydavo mano senelė. Suprantama, taip sakydama ji propagavo ne smurtą, o sunkų fizinį darbą. Arba nelabai sunkų, bet vis tiek darbelį.
Jos išmintimi ne kartą teko vadovautis, o ypač tada, kai menki nemalonumai patys tas rankas išjudindavo, bet, deja, tik siekti šaldytuvo rankenos. Paskui įsitikinau, kad geriausia terapija – bet kokie darbai, susiję su vandeniu. Liūdna – plauk indus (gali perskalauti ir išblizginti visą indaujos turinį) arba skalbk. Deja, šiuolaikinės technologijos atima iš mūsų ir šią galimybę – siūlosi skalbti pačios.
Galima išversti drabužių spintą, atsidaryti stalčius su galybe seniai nevartytų popierių ar kitokiomis smulkmenomis. Tiesa, smulkus darbelis reikalauja susikaupimo (arba, mano senelės žodžiais tariant, galvos), todėl tvarkymosi procesas vyksta labai lėtai. Nors… nežinia, ko mes siekiame – greitai viską užbaigti ar nusiraminti.
Dar viena nelaimingumo (jei vienu žodžiu pavadintume savo būseną, kilusią dėl įvairių priežasčių) terapija – susirasti kantrų žmogų ir paprašyti išklausyti. Kitaip tariant, garsiai suformuluoti problemą ir pačiam išgirsti. Tik išsisakius palengvėja perpus, o jei dar pašnekovas pasitaiko geranoriškas ir suprantantis, ko iš jo laukiama – galima visiškai išsigydyti ir net sugalvoti „priešnuodžių planą“ – ką reikia daryti, kaip elgtis ir kaip reaguoti, kad išvengtum nemalonių minčių, graužiančių smegenis lyg žvyras batuose.
Trečias būdas – turėti savyje „tamsų kambarį“. Visada pavydėjau ir ligi šiol tebepavydžiu tiems, kurių butai su sandėliuku. Į tą nedidelę patalpą daug daiktų neprigriozdinsi, tačiau sudėti retai naudojamas ar šiaip širdžiai mielas praeities smulkmenas ji visiškai tinka. Norite paklausti, kas bendra tarp tikrojo ir vidinio sandėliuko? Daug kas.
Štai įvyko koks nors nelabai malonus dalykas, kurio nei šaknų nerandate, nei pasekmių negalite numatyti. Ilgas ir bjaurus galvosūkis. O mūsų galvos išmokytos viską spręsti nuo tos akimirkos, kai tik kas nors jas ima sukti. Jei imame naudotis tuo vidiniu mūsų sandėliuku, galime pamažu įprasti sudėtingas mįsles ar šaradas padėti kuriam laikui į šoną. Ateis diena, sužinosiu, kuo pelniau geros pažįstamos nemalonę ar dėl ko vyro pusbrolio žmona jau kelintą kartą telefonu kalba lyg visiškai svetima. Arba ką norėjo pasakyti šefas, triskart per jūsų pokalbį numykdamas: „Suprantama, suprantama…“ Pavyzdžių galima sugalvoti daug. Beje, mums patiems reikia nuspręsti, kuris nemalonumas yra problema, reikalaujanti greito reagavimo, o kuris – vertas „juodojo kambario“.
Ir dar. Jau sakiau, kad tikrajame juodame kambaryje mes paprastai slepiame senus, bet mums kažkodėl brangius daiktus. Savotiška terapija šių dienų sudirgimui gydyti – pasinerti į nuotraukų albumus, senus dienoraščius, laiškus… Labai akivaizdi tiesa tada išryškėja: prieš daugelį metų jums taip pat rūpėjo, jus taip pat dirgino, skaudino įvairūs dalykai. Visa tai – jau praeitis. Seniai būtų užmiršta, jei nebūtų užrašyta ar kitaip įamžinta. Galima tai padaryti ir dabar. Sudėti į dienoraštį (gal net kompiuterinį) arba laišką (gal net ir elektroninį) savo pamąstymus. Papildyti nemylimų žmonių sąrašą (arba, kaip vienas mano pažįstamas sakė: sušaudomųjų lapelį) ir atsipalaidavus smagiai pasijuokti.
Viena bendra taisyklė norintiems išsigydyti nuo smulkių nemalonumų sukeltos graužaties yra tokia: pripažinkite, kad jumyse gyvena didelis noras savęs gailėtis.
Paieškokite nors kelių priežasčių savimi pasidžiaugti.
Manau, radote? Palengvėjo? Na, nors truputį, nors per mažojo pirštelio nagą…
O dabar galima pagalvoti ir apie rytojaus dieną. Ji bus jau kita diena. Ir nuo jos, ir nuo jūsų priklauso, kad būtų KITOKIA.
Audronė
Keli receptai nuo širdies skausmo
