Šisbeitauskas
Mažeikių didžiojoje valdžioje šią savaitę įvyko šiokių tokių permainų – nuo šiol tarp svarbiausių rajono galvų bus viena dailiosios lyties atstovė. Tai didelis akstinas mūsų valdžios vyrams pasitempti, aukščiau iškelti galvas ir būti tikriems džentelmenams. O naujajai valdžios galvai belieka palinkėti ištvermės ir nepasimesti vyriškoje kompanijoje, juolab kad laukia tokie sudėtingi ir tokie vyriški „arimai“…
Vakar naujas kėdes matavosi ir mūsų išrinktieji parlamentarai. Kažin ar visiems viskas tiks, ar visiems tos kėdės bus minkštos, malonios ir norėsis jose išsėdėti visą kadenciją ar dar ilgiau. Nuo to nuospaudų ant sėdimųjų dar nė vienam neatsirado. Bent jau man neteko girdėti. Ir kur ten atsiras! Jiems kai tik pasmilksta tos sėdimosios, tai ir pradeda bėgioti kas kur.
Seimo nariui juk neįsakysi per prievartą sėdėti savo vietoje. Ir nubausti niekaip neįmanoma. Dar praėjusią savaitę teko matyti, kaip Seimo pirmininkė niekaip negalėjo suvaldyti savo vyrų ir sukviesti balsuoti, kad būtų kvorumas. Rūko jie už kažkokios sienos, ir ką tu jiems padarysi! Va čia tai mūsų pavyzdys, mūsų tautos elitas.
Naują elitą Seime dabar turėsime ir mes. Tikėkimės, kad mūsų ponas Kęstutis bus visiems pavyzdys ir dirbs Mažeikių labui išsijuosęs. To jam ir reikia palinkėti. O visiems kitiems, kas buvo eilėje prie tos kėdės, linkiu ištvermės ir tvirtybės – susitaikyti su nesėkme ir dirbti savo darbą.
Jei vakarykštę dieną Seime galima pavadinti švente, tai didelė šventė atėjo ir kai kuriems mažeikiškiams: po ilgo laiko išsvajotos durys pagaliau atsidarė mūsų miesto pirties mėgėjams. Kiek jie laukė šio momento, kiek jie nerimavo, kur tik nesikreipė, ir pagaliau, pagaliau… Gali vėl turkštis šiltame ir šaltame vandenyje, prakaituoti suremontuotoje garinėje… Nesvarbu, kad pirties paslaugos šiek tiek pabrango, bet koks tai yra malonumas (turiu galvoje ne pabrangimą, o pirtį)… Reikia tikėtis, kad po vakarykštės dienos niekas iš tos laimės neatsidūrė kitame mieste, nors lyg ir savo namuose, lyg ir savo lovoje… Tikriausiai supratot, kad prisiminiau seną kaip gyvenimas rusišką filmą ir nuostabią meilės istoriją apie pirties mylėtojo nuotykius.
Galvodamas apie pirtį prisiminiau ir vieną tautosakos perliuką. Vyras į namus grįžo iš pirties kaip reikiant įkaušęs. Žmona, aišku, pradėjo vyrą barti, o tas teisindamasis pareiškė, kad išgėrė labai mažai: smiliumi ir nykščiu parodė kiek – gal pusantro centimetro tarpelį. Žmona nepatikėjo – nuo tokio kiekio šitaip neprisilaksi. Tada vyras į jos priekaištus atsakė: „O mes iš vonelės gėrėme…“
Gana apie pirtį. Senamiestyje vėl pasirodė žavioji miesto puošmena, ponia Albina. Atsirado ji netrukus po to, kai autobusų stotelėse vėl buvo pastatytos stiklinės stoginės. Taigi, įsitaiso ta moteris vos ne per visą suoliuką ir yra labai nepatenkinta, jei kas nors pretenduoja į jos sostą. Jau ne kartą teko ją matyti krapštantis savo dideliame maiše, pilname visokių gėrybių: išsitraukia ko nors užvalgyti, po to, kad valgis geriau nuslinktų, maiše randa ko nors geriamo… Sprendžiant iš to, kad gurkštelėjusi ponia Albina pradeda raukytis, tas gėrimas nėra limonadas. O gal ji raukosi dėl to, kad ten yra būtent limonadas, o ne koks kitoks gėrimas, kas ten žino!
Kai gėrimo lieka nedaug, moteris lyg niekur nieko gula ant suolo ir ramiai užmiega.
Mačiau ir tokį vaizdelį. Pamatęs, kad po suolu stovi tuščias alaus butelis, prie ponios Albinos priėjęs į ją panašus bičiulis paklausė, gal gali jį paimti. IR KĄ JŪS MANOT? Moteriškė pradėjo taip jį dėti į šuns dienas, kad norint atkurti tekstą, reiktų be perstojo pypsėti. Tai bent smulkiosios tautosakos ponia Albina prikaupusi: pats garsusis tautosakos rinkėjas Rėza jai pavydėtų. Supyko tada labai Albina, kad į jos teritoriją ir turtą kažkas išdrįso pasikėsinti. Gerai, kad atvažiavo autobusas, o tai ir mums, stebėjusiems šį vaizdelį, galėjo kliūti.
Jau važiuodamas autobusu pagalvojau, o kas būtų, jei vietoj tos ponios ant suolelio taip paviešėti ir pailsėti įsikurtų koks kitas miesto žmonėms mažai pažįstamas, gražiau atrodantis mažeikiškis? Ar ir jam pareigūnai leistų jaustis lyg namuose?
Ir dar apie kelias šventes. Štai bendrovė „ORLEN Lietuva“ Lenkijos nepriklausomybės dienos proga mažeikiškiams padovanojo Evelinos Sašenko koncertą. Puikus koncertas, puiki nuotaika, puiki publika, jei ne vienas bet…
Koncerto metu dėmesį labai blaškė salės pasieniais zujančios mažosios mažeikiškės. Nieko pikto jos nedarė, bet tas trynimasis palei sienas, prie scenos tikrai nėra malonus akiai. Čia jokiu būdu negalima kaltinti kultūros centro darbuotojų, nes ne kartą esu matęs, kaip kuris nors jų bando tuos vaikus raminti, siųsti pas tėvus, bet jie neklauso. Kalti čia tik tėvai: negi jie nesusimąsto, kad jų atžalų zujimas po salę trukdo žiūrovams? Negi jie vaikus atsiveda į koncertą, kad šie galėtų paišdykauti? Jei to reikia, tai tegu išdykauja namuose.
Turiu ir šiek tiek kitokių, gal ne tiek šventiškų minčių, bet tegu jos palieka kitam kartui.
sisbeitauskas@santarve.lt
