Kodėl mėgstame žaisti gyvenimu?

Šisbeitauskas

Karšta, karšta, karšta… Bene visą savaitę galvoje tvinksi šis žodis. Laimė, kad niekur toli nereikia eiti, lauke dirbti jokių darbų, kaisti prieš saulę. Net keista, kad kažkurią naktį palijo. Prabudęs nuo lietaus šniokštimo, barbenimo į palangę, net negalėjau patikėti: nejaugi? Gerai, kad lietus prižadino, nes buvau palikęs iki galo atvirą langą. Teko keltis: kas ten žino, kiek lis. Bet kur tau! Kaip atėjo, taip ir nuėjo. Rytą tik balos liudijo apie buvusį lietų. Ir vėl karšta…
Žmonėms tai padidėjęs kraujospūdis, tabaluojančios širdys ir iš rankų beveik nepaleidžiamas butelis su vandeniu. Neseniai stebėjau, kaip tiesiai iš parduotuvės greitosios medicinos pagalbos mašina išsivežė žmogų: sako, pasidarė bloga, pradėjo temti akyse, o dar, pasirodo, žmogus kažko stipresnio nei vandens buvo atsigėręs. Nesuprantu, kaip per tokius karščius, kai atrodo, ir vanduo yra su laipsniais, dar galima vartoti spirituotus patiekalus…
Dieną namuose pro atvirą langą kartais papučia vėjelis, bet jis nėra toks, kokio norėtųsi – labai karštas. Lango neužsidarysi – visai uždusi, nors gal ir geriau, nes nebesigirdi, kaip be paliovos pro šalį bilda mašinos. Ir kur jos ištisai važiuoja? O duobės asfalte tokios, kad pats velnias galėtų galvą nusisukti. Kasdien vis laukiame mūsų kieme pasirodant tas duobes užlopančios technikos, bet, ko gero, taip ir pasibaigs vasara, o mes nieko ir nesulauksim. Apie naują asfalto dangą klojančią techniką jau nė nebesvajojame, nors ji mūsų kieme tikrai tiktų, nes dabar bus lopas ant lopas, o ant to lopo – dar vienas lopas. Tad ir klausomės kasdien tos bildėjimo muzikos, bet būtų daug maloniau, kad vieną dieną ji imtų ir nutiltų.
Beje, apie minėtą greitosios medicinos pagalbos mašiną: mane nustebino keletas kieme žaidusių vaikų – kai kurie šaukdami puolė prie automobilio, lyg būtų pamatę pasaulio stebuklą. Juk kasdien girdime jų signalus, matome jas, važiuojančias gatvėje, tad kas čia tokio?  Ir trynėsi tie smalsuoliai apie „greitąją“, kol ji neišvažiavo. Gerai dar, kad neįsijungė švyturėlių ar signalizacijos: gal vaikai būtų lėkę paskui iki pat ligoninės?
Visokių tų vaikų yra, visokių jų, tikriausiai, ir reikia. Kažkokioje televizijos laidoje buvo kalbama, nuo ko priklauso vaikų elgesys, jų charakteris, įpročiai. Aišku, buvo kalbama apie aplinką, kurioje vaikai auga, apie jų auklėjimą šeimoje ir mokykloje. Mane kiek suglumino viena žinoma ponia, pareiškusi, kad šį procesą veikia ir knygos, net pasakos, kurios jiems skaitomos, kol jie patys to nemoka daryti. Esą pasakose labai daug žiaurumo, prievartos, kas gali paveikti vaikų elgesį ir panašiai.
Kaip pavyzdys buvo pateikta lietuvių liaudies pasaka apie Sigutę, kurioje pamotė ragana žiauriai kankina kalytę: išsuka jai kojas, po to išlupa liežuvį, o Sigutė įkrinta į duobę su žarijomis ir sudega. Iš tiesų, žiaurumo čia – kiek nori! Ir aš augau su ta pasaka, ir mokykloje ji skaitoma. Tik aš mačiau čia gėrio ir blogio kovą, bet niekada nepagalvojau išsukti šuniui koją ir ištraukti jam liežuvį. Jei vaikams teisingai paaiškinsit tokių pasakų reikšmę, tai jie viską teisingai supras.
Beje, iš tiesų, pasakose, animaciniuose filmuose to žiaurumo iš tiesų netrūksta. Paimkime, kad ir vaikų mėgstamus filmukus apie vilko ir zuikio kovą, apie amerikietiškuosius Tomą ir Džerį… Čia to žiaurumo apstu, bet vaikai iš to tik juokiasi ir nedaro kažkokių didžiulių išvadų, nesimoko taip gyventi.
Bet dabar, pasirodo, yra ir kitokių, sakyčiau, bjaurių, pasakų. Aš nė nežinojau, kad tokių esama: liūtas iškėlė vilką, tas iš baimės apsiš.., apši.. liūtą, kuris, apimtas pykčio, trenkė vilką į žemę ir užmušė. Tikrai tikrai, savo ausimis girdėjau tą ištrauką, skaitomą iš kažkokios spalvotos pasakų knygos. Neįsivaizduoju, kokios turėtų būti tokios knygos iliustracijos ir kas gali tokias pasakas  skaityti ar sekti vaikams? Ir kas tokias pasakas kuria? IR KĄ JŪS MANOT? Pasirodo, tai šiuolaikiškas lietuvių liaudies kūrinys – pasaka. Tada apie autorių ir klausti nereikia: sukuria koks puskvailis ir paleidžia į pasaulį kaip lietuvių liaudies pasaką.
Kokių pas mus dabar pseudo knygų prileista! Turėk tik pinigėlių ir jau esi rašytojas ar poetas. O ar turi tokie kūriniai vertę – niekam neįdomu. Nebent tai, kad tokios knygos guli knygynuose ar bibliotekų lentynose, jų niekas neskaito. Kiek tokių atvejų yra? Koks nors grafomanas parašo knygą, iš visur prisirenka labdaringų pinigėlių, susiranda leidyklą ir – pirmyn. O paskui knygas tenka dovanoti artimiesiems, giminėms, draugams, pažįstamiems – tie juk nesakys į akis, kad tavo kūrinys – niekalas ir, jei gali, geriau nerašyk.
O dar būna, kad kas nors, nieko nesuprantantis apie literatūrą, ima ir pagiria naująjį rašytoją – tada lauk ir antrosios knygos.
Štai kur nuo samprotavimo apie vaikų auklėjimą atsidūrėme – prie grafomanų knygų. Kita vertus, gal leisdami tokias knygas, žmonės nori išgarsėti. Patys matome, ką mūsų įžymybės gali padaryti, kad tik atsidurtų laikraštyje, žurnale ar televizijos ekrane: tuokiasi ir skiriasi, kelia grandioziškas puotas, nuolat kažką „prisidirba“, kad patektų į policijos akiratį, muša žmoną, paskui vėl taikosi. Man nesuprantami tokie dalykai: juk tai savotiškas žaidimas gyvenimu, o jis bus tik vieną kartą. Tai negi tokie žaidimai jį daro visavertį? O gal taip iš tiesų įdomiau?
sisbeitauskas@santarve.lt