Šisbeitauskas
Štai pagaliau ir sulaukėme pavasario. Bent jau kalendorinio. Nors gamta į tai kažkodėl nereaguoja, bet vien žinojimas, kad jau pavasaris, glosto širdį. Bet kai pamatai prie kai kurių prekybos centrų ar gatvėse sustumtus purvinus sniego kalnus, imi galvoti, ar ta žiema kada nors išvis baigsis. Bet būkim optimistai ir tikėkime, kad tie kalnai, jei jų kas nors kur nors neišves, patys ištirps. Kiek čia truks, ir ateis tikrasis gamtos atbudimo ir šilumos laikas.
Laukime kartu taip pat atkakliai, kaip domimės svarbiausiomis šios išeinančios žiemos naujienomis. Pastarosiomis dienomis pasaulio ir lietuvių dėmesį patraukė įvykiai Vatikane ir popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimas iš Šventojo sosto. Lietuviai domisi skandalinga „darbiečių“ lyderio Viktoro Uspaskicho liga, Ventos globos namuose nualinta mergaite, o žemaičiai dar susirūpinę ir skalūnų dujų gavybos peripetijomis. Dėl Uspaskicho, pasirodo, didelių bėdų nėra ir jis jau gydosi namuose. Kažkas iš teisininkų yra prognozavęs, kad dabar dar susirgs kuris nors kitas iš teisiamųjų, paskui į ligos patalą atguls kuris nors byloje dalyvaujantis teisininkas, ir taip ta grandinė tęsis nežinia kiek. Kaip bus iš tiesų, pagyvensim – pamatysim.
Apie mūsų kaimynystėje globos namuose nualintą mergaitę galima pasakyti tik tiek, kad ten dirbančius socialinius darbuotojus, medikus reikėtų pačius kur nors uždaryti ir neduoti valgyti kokį mėnesį. Gal tada jie supras, kas yra žmogaus sveikata ir gyvybė. O jeigu darbuotojams trūksta kompetencijos darbe, tai ar nereikėtų vietą užleisti kitiems? Nors yra manančiųjų ir skelbiančiųjų, kad dauguma kaltinimų – tik dėl skandalų poreikio…
Keisti dalykai darosi ir dėl tų skalūnų: Premjeras žemaičiams pažadėjo, kad jokių parengiamųjų darbų dabar nevyks, o ketvirtadienio vakare per žinias vėl pasakoja, kad tie Žemaitijos žemę niokoti ketinantys ateiviai ir toliau lyg niekur nieko kalba apie savo planus. Ir kuris velnias juos atnešė į Lietuvą?
Kita vertus, man nesuprantama Lietuvos ministrų pozicija ir jų elgesys. Jau ne pirmą kartą vykdant kokį didelį projektą pirma su užsieniečiais užmezgamas ryšys, pradedamos derybos, tik paskui klausiama gyventojų nuomonės arba apie tuos projektus sužinoję lietuvaičiai patys pradeda triukšmauti. Kodėl mūsų valdžia pirma arklio stato vežimą, o ne elgiasi kaip visi žmonės? Ir kaip mes dėl tokio savo neapsisprendimo ar sprendimų, priimamų, kai traukinys jau pajudėjo, atrodome prieš užsieniečius?
Jau kelis kartus atidėliojau pasakojimą apie man paskambinusios mažeikiškės susirūpinimą dėl viename iš prekybos centrų pardavinėjamų peilių. Moteris stebėjosi, kad prie peilių rado keistą užrašą „Valgomi peiliai“. Čia panašiai kaip kažkada buvusi istorija su pardavinėjamais medžiotojų šonkauliais. Moteris tikino, kad jai toks peilių pavadinimas kelia pasibaisėjimą ir primena jogų valgomus skutimosi peiliukus ar išdaigas su stiklo šukėmis. Nežinau, ar reikia labai piktintis, bet moteris šaunuolė, kad rūpinasi mūsų kalba ir perspėja apie jos iškraipymus. Gal prekybininkai paskaitys šias eilutes, padarys kai kurias išvadas ir imsis savo klaidas ištaisyti.
Viena mano pažįstama pasakojo apie praėjusį trečiadienį Mažeikiuose rodytą spektaklį. Ten buvo kažkokia komedija, tad žmonės atėjo smagiai pasijuokti. IR KĄ JŪS MANOT? Kai kuriuos šio žanro mėgėjus papiktino vieno kaimyno juokas: esą jis buvo toks, kad kartais trukdė girdėti, ką scenoje kalba aktoriai. Pažįstama teigė, kad ji tai priėmė natūraliai – kas kaip moka, tas taip juokiasi. Bet kai kam tai trukdė ir jie jau nebesimėgavo pjesės turiniu, o piktinosi kažkieno garsiu žvengimu.
Panašiai yra buvę ir man, kai per kažkokį koncertą netoliese sėdinti moteris kartu su atlikėjais dainavo taip, kad jų beveik nebesigirdėjo. Ir kas svarbiausia, kad traukė stipriai pro šalį, lyg jai dramblys ant ausies būtų užlipęs. O tai jau iš tiesų nesmagu ir nervina. Kažkas iš žiūrovų net pradėjo tą pseudodainininkę raminti. Ir tai davė rezultatą: dainingoji ponia užsičiaupė iki koncerto pabaigos.
Kaip ir kasmet nutirpus sniegui pasipila skambučiai dėl to, kad atsiveria po baltu užklotu tūnojusios „grožybės“. Viena moteris skundėsi Draugystės gatvėje, palei šaligatvius, gulinčiomis šunų paliktomis „gėrybėmis“. Mažeikiškė teigė į dergiančių šunų ir jų šeimininkų kojas pradėsianti… šaudyti. Gerbiama ponia, piktintis tokiais dalykais gal ir reikia, bet šaudyti… Gal reikėtų paieškoti kitokių galimybių su tais dalykais kariauti? Pavyzdžiui, fotografuoti, perduoti tai vadinamajai viešajai policijai, o gal kas gali pasiūlyti ir kitų priemonių, kaip tuos pažeidėjus tramdyti? Beje, jei jūs galit tiek pykti, kad norisi šaudyti, kas jums leido laikyti šautuvą ar kitokią šaudyklę?
O šį savaitgalį, kad ir šiandien, dar galite nulėkti į Vilniuje šurmuliuojančią Kaziuko mugę. Manau, nesigailėsite: save parodysit, į kitus paspoksosit, gal ir namiškiams kokią riestainio skylę parvešit.
sisbeitauskas@santarve.lt
