Koks saldus žodis „Seimas“…

Šisbeitauskas

Priešrinkiminio laikotarpio prieš antrąjį turą jau negalima lyginti su polka – čia jau visa trakpolkė. Vienur anuliuoti visi pirmojo turo rezultatai, kitur kovojama su rinkėjų papirkinėjimu, policija gainiojasi įtartinus tipus, kurie už dešimt litų gali parduoti savo balsą, ką ten balsą – už tiek, pasirodo, galima parduoti visą Lietuvą ir jos gyventojų gerovę.
Vakar bežiūrint vieną diskusijų laidą dėl rinkėjų papirkinėjimo pasigirdo dar viena gana įdomi mintis: jeigu jau taip viskas perkama, kodėl savo balso negalėjau parduoti ir aš? Užsidedi kiaulės akis ir kaip niekur nieko įsikiši dešimtinę, o gal ir daugiau į kišenę. Bent tiek susigrąžintum savo pinigėlių! O sąžinė? Nėra ko jai labai spoksoti ir taikyti į šeimininko smegenis: juk po tų rinkimų vis tiek niekas nepasikeis, nes akivaizdžiai matom, kokios grumtynės vyksta ir ar toks besigrumiantis rūpinsis mūsų, eilinių piliečių, interesais? Jam svarbiausia – į Seimą patekti, o jau ką jame veikti – nebe mūsų reikalas. Ir nebekaišiokim purvinų snukių į pyragų krautuves.
Keistai, negarbingai elgiasi ir patys kandidatai: televizijos laidose sėdėdami šalia vienas kito galėtų perkąsti gerkles, bet kadangi tai neleidžiama, tad ir drabsto purvus vieni ant kitų.
Ak, koks saldus tas žodis Seimas ir koks siauras takas prie jo lovio.
Mažeikiuose tokių baisių dalykų nėra, arba gal jų nematome. Bet užtenka ir to, ką pastebime: vos ne kiekvienoje gatvėje kabo didžiuliai plakatai su kandidatų ir jų vadų veidais. Kai žinai, kiek kainuoja kad ir nedidelė nuotraukėlė, gali įsivaizduoti, kiek sukišta į tą didžiulę drobę, kuri paskui liks niekam nereikalinga, nebent savo namuose priklijuotum ant sienos vietoje fototapeto.
O kažkurią pavakarę miesto turgelio moterėlėms lūpos atvėpo, kai pamatė tarp prekystalių vaikščiojančius rinkimams besiruošiančius ponus. Jos sakė maniusios, jog šie išvis nežino, kad yra toks turgelis, o čia še tau! Kai kas net rankas sveikintis kaišiojo.
Jau praėjusį kartą kalbėjau, kad prastai dirba mūsų apygardos rinkimų apylinkės. Nors žinome, kad atėjus balsuoti rinkėjo pažymėjimas nebūtinas, nes jį išduos vietoje, arba prieinantys prie kompiuterio ir interneto jį gali išsispausdinti patys, bet pagal visus reikalavimus jį turi atnešti į namus: už tai kažkam mokami pinigai. Pasirodo, mokama ir už nepadarytus darbus. O mokama iš ko? Žinoma, iš mūsų pačių, rinkėjų kišenės.
Kita vertus, apylinkei, kurios žmonės turėjo atnešti rinkėjų pažymėjimus į mūsų namą, vadovauja moteris, kurios partijai visai nebeaktualus antrasis rinkimų turas, nes pirmąjį prakišo. Tad kam stengtis, kam vaidinti darbo didvyrius, kad galima dirbti ir kitaip? Tiksliau – nieko nedirbti.
Ir kaip toje dar neparašytoje pasakoje: jiems besigrumiant prie lovio, o mums bestebint tą kovą, ėmė ir atėjo žiema. Niekas nepasakys, kad šiemet ji užklupo netikėtai, kaip ankstesniais metais kelininkus, nes sinoptikai jau savaitės pradžioje buvo apreiškę, kad sniego šią savaitę bus. Kaip pirštu į akį! Gal tai žiemai dar truputį ir ankstoka, bet nieko jau nebepadarysim – yra kaip yra.
Kai pagalvoji, jog dar prieš savaitę galėjai ramiausiai vaikščioti gamtoje nebijodamas, kad sušalsi rankas ar kojas, dabar kažkaip keistai viskas atrodo.
Per paskutinį pasivaikščiojimą pavenčiais draugas nei iš šio, nei iš to ėmė manęs ir paklausė, ką aš manau, ar mūsų miestas turi šeimininką. Kiek aš žinau, tikrai turi, bet suabejojau dėl paties klausimo: kodėl žmogui toks kilo? Pasirodo, šis klausimas jam seniai kirbėjo galvoje, bet išsiveržė į paviršių dėl vaikščiojant išvystų vaizdų.
Iš tiesų, juk prie upės širdis ir akys turėtų džiaugtis gamtos grožybėmis ir vaizdais, bet mūsų paupyje to nėra. Tiesa, ten, kur žmonės vaikšto į kapines, šašlykinę, paplūdimį, vaizdas gal ir neblogas. Bet paėjėkit jūs į kitą pusę, ten, kur į Ventą įteka vadinamasis Pirmasis upelis, ir dar toliau, kur auga šimtamečiai ąžuolai, šlama didžiulės liepos, o prieš daugelį metų vykdavo miesto Žiemos šventės. Asfaltuotas takas jau vos ne visas užžėlęs žole, akis bado nusvirusios medžių šakos, o baigianti pajuoduoti didžiulė per vasarą nė karto nepjauta žolė sukelia iš tiesų nekokį įspūdį. Nebe tokie gražūs atrodo ir tie šimtamečiai ąžuolai, atrodo, nebe taip šnara ir lapus metančios didžiulės liepos… Ir kam tada, prieš daugelį metų, reikėjo paupiu tiesti asfaltuotą taką, rengti jaunimui treniruoklius, jei dabar tai niekam neberūpi.
Draugas piktinasi kasdien per langą matydamas tris ryškiomis liemenėmis apsivilkusius žmones, kurie vaikšto Žemaitijos gatve neva rinkdami šiukšles, kurių trims ten tikrai nėra. O kiek tokių dirbančių pagal viešųjų darbų programą ar atidirbinėjančių už socialines pašalpas yra? Negi negalima dalį jų pasiųsti tvarkyti paupio: bent kartą per vasarą nupjauti žolę, medžių šakas, nukasti asfaltuotus takus, aprinkti šiukšles? Savaitę dvi užtruktų, tikrai ne ilgiau. O dabar vaikšto po miestą rankas į kišenes susikišę ar atsisėdę rūko.
Ir dar vieną seną pastebėjimą, gulintį ant širdies, išsakė draugas. Pasidžiaugė žmogus, kad mikrorajone atsirado daugiau jaunimui skirtų krepšinio aikštelių, bet viena jų pastatyta tokioje vietoje, kur be guminių batų nepribrisi. Draugo žodžiais, suoliukai prie aikštelės susmaigstyti vos ne į aplink tvyrančias balas. O kas ten dėsis žiemą, kai viskas apledės, to kvartalo gyventojai jau žino: ta jūra tarp Žemaitijos gatvės gyvenamųjų namų ir „Buratino“ darželio tyvuliuoja ne vienerius metus. Vos tik palyja, tuoj ir atsiranda. O kai draugo kaimynas bandė apie tai pasikalbėti su seniūnu, sakė buvęs išbartas, ko kišasi ten, kur jam nereikia. Aš tada taip pat susimąsčiau: ar turi mūsų miestas šeimininką, kuris tai įrodytų savo darbais?
Baigdamas primenu, kad šiąnakt nepamirštumėt valanda atgal pasukti laikrodžių, o rytoj nueitumėt išbalsuoti – tai jūsų pareiga.

sisbeitauskas@santarve.lt